Gudai – tai slaviškai kalbantys baltai

gudai1A.Dzermantas: Gudai – tai slaviškai kalbantys baltai.

www.patriotai.lt pokalbis su Gudijos etnokultūrologu, filosofu, baltiškosios gudų tautos etnogenezės šalininku, etnokosmologijos centro „Kryŭja“ sekretoriumi bei almanacho „Druvis“ bendraautoriumi Aliaksėjumi Dzermantu (Аляксей Дзермант).

Laba diena, Aliaksėjau. Pradėkime nuo trumpo jūsų prisistatymo. Manau, kad daugumai žmonių Lietuvoje bus įdomu susipažinti su jūsų darbais ir idėjomis. Prašytume aprašyti savo praktinę, internetinę ir leidybinę veiklą. 

Laba diena. Pagrindinė mano veiklos kryptis yra mokslinė. Dirbu akademinio Gudijos mokslo sistemoje, todėl mano interesai šioje srityje gana platūs: gudų ir baltų mitologija, gudų etnogenezės problema, sakralinė geografija ir geopolitika, apeigos ir valdžios mitologija, politinė ir etninė Gudijos istorija, tradicionalizmo filosofija… Drauge su bendraminčiais kolegomis aktyviai dalyvauju etnokosmologijos centro „Kryŭja“ veikloje.

Tai yra mokslo tiriamoji ir kultūriškai šviečiamoji, entuziastus vienijanti iniciatyva, jungianti mokslininkus, muzikantus, menininkus, suinteresuotus iš pagrindų tirti ir atgaivinti ikikrikščioniškąją senųjų Gudijos gyventojų religiją bei tradicinę pasaulėžiūrą. Pats terminas „etnokosmologija“ čia suprantamas kaip kvintesencija viso to, ką mes galime pavadinti etniniu mūsų tautos Kosmosu su visomis įvairialypėmis jo apraiškomis – nuo maksimaliai sakralizuotų, iki kasdienių, buitinių. Savo tyrinėjimų rezultatus publikuojame almanache „Druvis“, taip pat internetiniame puslapyje, aš esu jo redaktorius.

Esu tikras, kad daugumai lietuvių baltiškoji gudų tautos kilmės teorija pasirodys jei ne visai neįsivaizduojama, tai bent jau ganėtinai keista. Kaip jūs pats priartėjote prie tokios istoriškai etnografinės koncepcijos? Gal anksčiau kas nors kėlė panašias teorijas, ar jūs pats jas atradote ir vystėte praktiškai nuo nulio? 

Manyčiau, Lietuvoje ši teorija turėtų būti ganėtinai žinoma, nes netgi istorijos vadovėliuose beveik visados galima atrasti senųjų baltų teritorijas žyminčių žemėlapių, o ta teritorija apėmė ir dabartinės Gudijos žemes. Tai, kad mūsų krašto autochtonai buvo būtent baltai yra, ko gero, aksioma, su kuria sutinka didžioji dauguma specialistų. Kitas klausimas – tos baltų teritorijos suslavėjimas. Labiausiai paplitusi gudų, kaip tautos, etnogenezės, koncepcija teigia, kad slavams masiškai kolonizuojant baltų žemes, pastarieji asimiliavosi, ir taip susiformavo etnokultūrinės gudų, kaip ypatingo etnoso, ypatybės.

Tačiau yra rimto pagrindo suabejoti masinės slavų migracijos mastais. Be to, ne visiškai aiškus ir vietinių baltų asimiliavimo mechanizmo procesas. Mūsų tyrinėjimų išvados perša mintį, kad iš tiesų tų tikrųjų slavų persikėlėlių buvo ne tiek daug, nes gudų genofondas ir bendra antropologinė išvaizda nepatvirtina didesnės išorinės įtakos. O tai reiškia, kad slaviškoji įtaka didžiąja dalimi buvo kalbinė ir iš dalies kultūrinė, tačiau beveik visus išskirtinius gudiškojo etnoso ir tradicinės gudų kultūros bruožus galima paaiškinti remiantis baltiškąja jų kilme. Būtent todėl ir atsirado naujas požiūris į etninius procesus mūsų krašte – „gudai – tai slaviškai kalbantys baltai“.

Ar rimtai šis naujas požiūris į jūsų tautos kilmę vertinamas „oficialiuose“ ir mažiau oficialiuose gudiškosios visuomenės lygmenyse? Tikriausiai Gudijos akademinėje bendruomenėje yra mokslininkų, kurie laikosi visiškai priešingo požiūrio, t. y., kalbant paprastai, – „baltofilai“ prieš „slavofilus“? Kuo pasižymi tie skirtumai ir kur yra ryški riba tarp to, ką galima pavadinti „slavišku“, ir tarp to, ką galima būtų įvardinti „baltišku“. Kiek, jūsų manymu, slaviškumo gudų tautoje?

Iki šios dienos mūsų koncepcija dar nebuvo rimtai kritikuojama, tačiau derėtų pasakyti, kad gudų mokslo visuomenė gana konservatyvi. Gudijoje iš tiesų plačiai paplitusios slavofiliškosios koncepcijos, atsiradusios rusiškosios istoriografijos įtakoje. Bet manau, kad ateityje apie naująjį požiūrį į gudų tautos etnogenezę dar bus plačiai diskutuojama. Taip pat dalyvaujant ir kolegoms iš Lietuvos. Be to, „baltiškoji idėja“ jau pakankamai populiari tarp savo ištakomis besidominčio jaunimo, tai leistų optimistiškai vertinti šios idėjos perspektyvas, nors, žinoma, reikia suvokti ir tai, kad kol kas yra nemažai kliūčių skleidžiant informaciją ir stengiantis daryti įtaką mokslinei bendruomenei, kadangi oficialiuose Gudijos sluoksniuose vis dar laikomasi pasenusių etnokultūrinių ir etnogenetinių koncepcijų.

Kalbant apie skirtumą tarp to, kas „baltiška“ ir „slaviška“, būtina įsisąmoninti du šių terminų suvokimo lygmenis. Griežtai moksliškai galime kalbėti apie akivaizdžius lingvistinius skirtumus, nors ir čia egzistuoja daugybė niuansų. Pavyzdžiui, prisiminkime tikėtiną slavų kalbų kilmės teoriją iš vakarų baltų dialektų. Būtina paminėti ir antropologines ypatybes: nuo seniausių laikų tarp baltų vyravo autochtoniniai šiaurietiški tipai, kuo, beje, šiandienos gudai ir skiriasi nuo savo rytų slavų kaimynų – ukrainiečių ir rusų. Antropologiniu požiūriu gudai artimesni lietuviams ir latviams.

Kitas šio skirtumo supratimo lygmuo yra kultūrinis, stilistinis. Deja, dėl stiprios išorinių jėgų įtakos slaviškasis gudų identitetas man atrodo falsifikuotas, mažai atitinkantis mūsų specifinius etnokultūrinius požymius. O štai „baltiškasis stilius“ archeologijoje, folklore, liaudies ir šiuolaikinėje kultūroje, muzikoje atrodo natūraliausias, savas, neprimestas iš išorės. Būtent todėl jame ir jaučiama tiesa, kuri, kad ir kaip bebūtų gaila, maloni anaiptol ne visiems.

Bandydamas nustatyti vienos ar kitos sudėtinės dalies įtaką tam tikro etnoso formavimuisi, ir tam, kad išvengčiau bendrą vaizdą darkančio subjektyvumo, kuris, be abejo, iškreips bendrą paveikslą, vertindamas, sakykime, tik kultūrą ar kalbą, aš nusprendžiau pasiremti tiksliaisiais mokslais. Visų pirma – antropologija ir genetika. Pastaruoju metu šioje srityje buvo padaryta keletas svarbių, su gudų etnogeneze susijusių atradimų. Pirma, šiandienos gudų genofondas susiformavo mažų mažiausiai bronzos amžiuje, antra, jokios numanomos migracijos bent kiek ženkliau nepaveikė šio genofondo ypatybių, trečia, genofondui neišsaugojus masinės slavų migracijos pėdsakų, mokslininkai priėjo išvadą, jog greičiausiai slaviškųjų atsikėlėlių dalis neviršijo 5-10 procentų.

Galbūt šis klausimas jums nebus maloniausias, tačiau su baltiškosios idėjos pakilimu Gudijoje lygiagrečiai žygiuoja ir taip vadinamo „litvinizmo“ teorijos. Beje, esu pastebėjęs, kad tai labai nevienalytis reiškinys, kurio pagrindiniai postulatai remiasi bandymais monopolizuoti LDK istoriją, tačiau savaime litvinizmas gali būti tiek grynai slavofiliškas, tiek „slaviškai baltiškas“, kai baltiškosios baltarusių šaknys pripažįstamos, bet visa tai įgauna ryškų „antižmudinišką“ (antižemaitišką), „antilietuvisišką“ (antilietuvišką) atspalvį. Iš ko, jūsų manymu, kyla litvinizmo šaknys? Kas jame pritraukia žmones? Kokios litvinizmo perspektyvos ir kaip jūs pats jį vertintumėte?

Taip, pastaruoju metu Gudijoje galima pastebėti susidomėjimo LDK palikimu augimą, kurį lydi Lietuvos vaidmens ir vietos paieškos mūsų tapatybėje. Pats šis reiškinys iš tiesų nevienalytis, todėl jame ganėtinai paplitę jūsų išvardinti požymiai. Mano požiūris į litvinizmą kritiškas. Manau, kad „slavofiliškasis“, konfrontacijos su šiuolaikiniais lietuviais siekiantis litvinizmas, yra negatyvus reiškinys, kylantis iš antilietuviškos rusų istoriografijos, savo ideologijos interesuose įvardijančios slaviškąjį (rusėnų) elementą Didžiojoje Kunigaikštystėje kaip tam tikrą kultūros nešėją baltiškojo (lietuviškojo) elemento atžvilgiu.

Iš tiesų, rusėnų kalba buvo plačiai naudojama didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje, tačiau tai galima aiškinti įvairiai, nebūtinai iš kai kurių Gudijos litvinistų pusės. Leisiu sau pacituoti žymaus lingvisto Viačeslavo Ivanovo nuomonę, kuris apie kalbinę LDK situaciją rašė taip: „Lietuvių kalba, kuria kalbėjo archajinę indoeuropiečių kilmės religiją išsaugoję gyventojai, nebuvo sunorminta raštiškai (visame mūsų apžvelgiamame areale raštas susijęs, pagal K. Jaspersą, su didelėmis „ašies laiko“ religijomis; negalima atmesti to, kad rašto lietuvių kalboje nebuvimas siejosi su tam tikromis religinėmis nuostatomis ir tabu, atsiradusiais po katalikybės priėmimo ir stiprios lenkiškosios įtakos pradžios); <…> Bijodami kaimynų iš Vakarų, su jais susijusių lotynų rašmenų, lenkų ir vokiečių kalbos, lietuvių aukštuomenė ir didysis kunigaikštis priima paprastą šnektą (простая мова) kaip pagrindinę valstybinių reikalų kalbą. <…> dėl kalbų, naudojamų mūsų aprašomu periodu archajinių mitologijų išlikimo zonoje, ir turint omeny „neraštišką“ pagrindinės gyventojų kalbos pobūdį, tam tikro socialinio raštiškos kalbos poreikio metu buvo būtina pasirinkti kalbą iš jau egzistuojančių kalbų terpės, kuri mažiausiai grėstų jau egzistuojančios sistemos stabilumui. Taip gali būti paaiškintas „paprastos šnekos“, kaip kanceliarinės kalbos, pasirinkimas pirmųjų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių tarpe“.

Be to, reikia atsiminti, kad LDK nebuvo tautinė valstybė šiuolaikine šio žodžio prasme, todėl greičiausiai ir jos elito motyvai pirmiausia buvo politiniai, o ne etniniai, kaip, beje, ir kitur viduramžių Europoje. Nors etninis faktorius tuo metu nebuvo nereikšmingas, tačiau jį lydėjo ir ganėtinai stiprus religinis faktorius, kai, pavyzdžiui, perėjimas į pravoslavų (rusų) tikėjimą reiškė ir greitą etninio identiteto kaitą – baltas (lietuvis, jotvingis, krivičius) tampa rusėnu (slavu). Pati LDK genezė įsivaizduojama kaip tam tikras kompromisas tarp politinio, valstybę sukūrusio baltiškos kilmės elito ir „rusiškų“ kunigaikštysčių (Polocko, Vitebsko, Minsko) aukštuomenės, kuri jau tuo metu turėjo tam tikrą valstybinės tvarkos ir kultūrinių pasiekimų patirtį.

Mes neturime žinių apie reikšmingesnius karinius konfliktus tarp šių dviejų elitų, nes viskas greičiausiai rėmėsi susitarimu, o kai kurie autoritetingi tyrinėtojai mano, kad tam įtakos turėjo ir galimas etninės giminystės faktorius – didelė baltiškojo kraujo dalis „rusiškų“ tarp kunigaikštysčių gyventojų, o tai žymiai palengvino aukščiausios lietuvių kunigaikščių valdžios pripažinimą.

Būtent šiame „pasąmoningame gudų lietuviškume“ ir derėtų ieškoti ne tik šiuolaikinio baltiškojo atgimimo Gudijoje priežasčių, bet ir to paties „litvinizmo“ šaknų. Aš manau, kad negatyviosios pastarojo apraiškos nulemtos tam tikro nacionalinės tapatybės komplekso: daugelis gudų siekia nusikratyti Rusijos ir jos ideologijos priklausomybės, todėl savojo identiteto ieško praeityje, LDK istorijoje. Tai teisinga, tačiau dažnai tų žmonių ieškojimai visiškai atitinka slavofiliškos rusų mitologijos logiką. Iš čia ir kyla „litvinai – vakarų slavai“ bei kitos pseudomokslinės teorijos.

Tarsi norisi būti litvinu (tam yra tiek etninio, tiek istorinio pagrindo), tačiau tuo pačiu metu intelektualinis ribotumas ir priklausomybė nuo svetimų ideologinių „litvinizmo“ schemų faktiškai padeda kryžių ant pačios lietuviškumo esybės, kuri kyla iš baltiškosios, pagoniškosios tradicijos. Aš jau nekalbu apie „antižmudiniškus“ ekscesus ir siekius pasėti nepasitikėjimą ar netgi priešiškumą tarp mūsų tautų, kurios per visą istoriją puikiai ir taikiai sugyveno vienoje valstybėje.

Tokie siekiai naudingi tik mūsų priešams, kurie suinteresuoti tolimesnio profaniško „litvinizmo“ eskalavimu. Tačiau į tokias litvinistų perspektyvas žvelgiu skeptiškai, kadangi vis daugiau mąstančių gudų (padedant ir mums) palaipsniui pradeda suprasti, iš kur kyla litvinizmas, ką jis neša, kaip ir tai, kad yra galimas visiškai kitas istorijos ir mūsų tarpusavio santykių įvertinimas.

Iš kitos pusės, aš norėčiau užsiminti ir apie tam tikriems lietuviams būdingą kompleksą, kurį galėčiau pavadinti „vienkiemio mentalitetu“. Turiu omenyje tai, kad dažnai Lietuvoje galima išgirsti tokią nuomonę, neva “kam mums tie gudai? Jie seniai suslavėjo ir su mumis niekaip nesisieja. Dar daugiau, turint omeny oficialią Gudijos valstybės ideologiją ir „litvinistines“ nuotaikas, – yra pavojingi. O tai reiškia, kad geriau yra su jais nesusidėti ir pasitenkinti tuo, ką turime“. Mano manymu, tai grynai pragmatiško valstietiško mentaliteto logika, kuri savaime yra visiškai racionali, ir aš neturiu nieko prieš ją vien jau todėl, kad lietuvių ir gudų tautų formavimosi procese toks valstiečių ir valstietiškos tradicijos vaidmuo buvo pagrindiniu.

Tačiau čia turėčiau pasakyti, kad politika ir valstybė reikalauja kitų mąstysenos mastelių – tokių, kuriuos demonstravo didieji kunigaikščiai ir lietuvių aristokratija mūsų bendros valstybės formavimo procese. Tai yra geopolitinė ir netgi imperiškoji (čia pasinaudosiu Gintaro Beresnevičiaus samprotavimais apie lietuvių imperiją) mąstysena. Gediminas, Algirdas, Vytautas nepabūgo peržengti savo tėvonijos ribų, plėsdami savo įtaką didžiulėse teritorijose. Tai visiškai nereiškia, kad reikia atmesti pastarųjų dviejų amžių tautinės statybos modelį, – visiškai ne, – greičiau per jį atsigręžti į kur kas ankstyvesnę tarpusavio sugyvenimo patirtį, kuri, mano giliu įsitikinimu, galėtų būti harmoninga ir naudinga mums visiems.

Remdamasis mūsų tyrimų rezultatais, esu įsitikinęs, kad etniškai, istoriškai ir geopolitiškai lietuviai yra pati artimiausia gudams tauta, o draugiški, sąjungininkų santykiai tarp mūsų turėtų tapti prioritetu kultūrinėje ir politinėje sferose. Galbūt ankstoka kalbėti apie realias LDK atgimimo galimybes, nes tam iš abiejų pusių egzistuoja ganėtinai stiprių trukdžių, tačiau juk niekas netrukdo mums vystyti draugišką diskusiją su tam tikra perspektyva į ateitį, plėtoti tarpusavio santykius, inicijuoti bei dalyvauti bendruose projektuose. Galų gale – tiesiog normaliai bendrauti tarpusavyje.

Kaip jūs matote Gudijos ateitį? Kokia, jūsų manymu, ji turėtų ir galėtų tapti? Kokios galėtų būti jos politinės bei geopolitinės perspektyvos? Lietuvos visuomenėje populiarus tam tikras mąstymas „arba/arba“. Arba esi provakarietis, „šiuolaikiškas modernizuotas europietis“ arba automatiškai tampi antivakariečiu, kur nedaug trūksta ir iki kaltinimų nostalgija sovietams ir „vyresniajam broliui“. Manau, Gudijos visuomenėje situacija turėtų būti panaši. Nejaugi nėra trečiojo kelio?

Kad ir kaip bebūtų gaila, bet ta pati dilema (tik dar radikalesne savo forma) iškilo ir Gudijoje: arba inkorporacija į Rusiją, arba integracija į Europos Sąjungą. Gudijos valdžia, pasinaudodama prieštaravimais tarp šių tarptautinės politikos subjektų, bando laviruoti, tačiau erdvės manevrams lieka vis mažiau, todėl anksčiau ar vėliau teks pasirinkti konkrečiai.

Tokioje situacijoje iš dviejų blogybių protingiausia pasirinkti mažesnę. Vis dėlto manyčiau, kad toji mažesnė blogybė yra vieninga Europa, – tegul netgi tokioje formoje, kurioje ji egzistuoja dabar, nes Rusijos ir Gudijos susivienijimas į vieną valstybę taps didžiausia grėsme mūsų tautai, po kurios gali eiti visiškas nacionalinio identiteto sunykimas.

Tačiau tikrai nesu ir karštas ES šalininkas, nes tie Vakarų Europos šalyse vykstantys destruktyvūs pasauliniai procesai nekelia man jokio optimizmo. Todėl netgi integruojantis į ES vis viena išlieka jūsų paminėta „trečiojo kelio“ galimybė. Šis trečiasis kelias – suverenios federacinės valstybės sukūrimas, kuri remtųsi ne tik ekonominiais interesais, bet pirmiausia etnokultūriniu pagrindu, bendrais kultūriniais ir civilizacijos pasiekimais, tokiais kaip, sakykime, demokratija, bet anaiptol ne liberaliąja jos prasme, o organine – tikrąja, kokia buvo Atėnuose.

Aš esu būtent tokio, konservatyvaus suvienytos Europos projekto šalininkas, nes atlaikyti šių dienų pasaulio grėsmes ir iššūkius galima tik tada, kai stiprus Tradicijos ir Idėjos pamatas. Gaila, kad šiuolaikinėje Europoje visa tai yra periferijoje, o ne centre, kuomet po ekonomine galia slepiasi tikroji Dvasios negalia. Jeigu panaši padėtis tęsis, Europos saulėlydis neišvengiamas, o vartotojiškumo ir komforto persisotinusių, savo šaknis pamiršusių europiečių vietą užims gyvybiškesni etnosai.

Žinoma, toks scenarijus nepageidautinas. Ir todėl šio „trečiojo kelio“ arba europietiškojo atgimimo pradžios pamatai turi būti pakloti būtent čia – Centrinėje ir Šiaurės Rytų Europoje, kur tautos dar pasižymi tam tikru tvirtu nacionaliniu identitetu, besiremiančiu etnokultūriniu pagrindu. Bet tam, kad pradėtume judėti šiuo keliu, mums reikalinga to paties nacionalinio identiteto korekcija, todėl būtina įveikti egzistuojančius tarpetninius prieštaravimus mūsų regione tarp autochtoniškų tautų, kad taptume tuo vieningu europietiškosios civilizacijos gynybos frontu. Ganėtinai aktuali galėtų pasirodyti ir galimybė sukurti galimą geopolitinį „LDK regiono“ bloką, kuris galėtų tapti naujosios Europos pavyzdžiu.

Aktyvus Gudijos dalyvavimas ir bendradarbiavimas su Lietuva tokioje regioninėje sąjungoje man būtų pats priimtiniausias. Šitai padėtų pakoreguoti ir geopolitinę Gudijos orientaciją, bei sugrįžti prie istorijos patikrinto autentiškesnio jos varianto – orientacijos į Baltoskandinaviją, o tai jau savaime yra neva vienintelės galimos dichotomijos – Vakarai-Rytai, įveikimas.

Manote, kad tam mums, kaip ir visai Europai, užteks laiko? Man dažnai atrodo, kad kai kurie negatyvūs procesai šiandienos europiečių protuose vystosi labai greitai ir, deja, negrįžtamai. Viename asmeniniame pokalbyje su jumis mes priėjome gana liūdną išvadą apie to, kas prarasta, negrįžtamumo galimybę. Duokdie, kad tai būtų ne taip, tačiau jeigu numanysime, kad visi politiniai, geopolitiniai, valstybiniai žaidimai prarasti, ar įmanomas yra Imperium Europa sakralumas širdyse, arba kažkokia „dvasinė LDK“, „dvasinė Gudija“, „dvasinė Lietuva“?

Jeigu situacija ir toliau nesikeis, Europos perspektyvos iš tiesų liūdnos. Tačiau net ir suvokdamas visus pesimistinius šiandienos situacijos vertinimus vis dėlto turiu pagrindo tikėtis laimingesnio rezultato. Galų gale, juk ir istorijoje ne kartą buvo taip, kai atrodė, kad mūsų civilizacija stovi ant pražūties krašto, tačiau juk atsirasdavo jėgų išstovėti, apginti savo žemę ir nugalėti. Prisiminkime lemtingus Europai momentus: 732-ųjų mūšį prie Puatjė arba Vienos gynybą XVII amžiuje. Faustiškoji europiečio siela buvo daugybės mūsų problemų priežastis: tarpusavio ir broliški karai, iš kurių baisiausias buvo Antrasis pasaulinis, tačiau ta pati siela turėtų padėti ir dabartiniu kritiniu momentu. Arba mes būsime vyriški, ištikimi ir tvirti, arba prarasime viską, netgi savo Tėvynę.

Ir čia aš norėčiau pacituoti barono Julijaus Evolos žodžius:

„svarbiausia užduotis yra elito sukūrimas, kuris, pasisėmęs jėgų, su visu intelektualiuoju griežtumu apibrėš šią idėją, kurios viešpatavimo vardan mes turėsime susivienyti. Visų pirma šioji idėja privalo nugalėti naujojo, griuvėsiuose išlikusio žmogaus vaizdinyje. Jeigu mums bus lemta įveikti šį krizės ir nestabilios, iliuzinės tvarkos periodą, tai tik tokiam žmogui priklauso ateitis. Tačiau, jeigu netgi šio pasaulio likimas nulemtas, ir mūsų laukia visiškas sunaikinimas, privalome laikytis savo: bet kokiomis aplinkybėmis tai, kam mes dar turime jėgų – išsipildys, nes mūsų Tėvynė negali būti nei nukariauta, nei sunaikinta priešo“.

Būtent iš Idėjų ir Dvasios tvarkos privalo gimti tas europietiškosios vienybės šventumas, apie kurį kalbame. Ši Dvasia kol kas yra miego būsenoje, tačiau turi ateiti ir pabudimas. Beje, būtent apie tai byloja ir legendos bei pranašystės apie miegantį, bet gyvą Karalių, Imperatorių, kuris pabus pačiu atsakingiausiu momentu ir ves šventąją kariauną į Paskutinį Mūšį. Įdomu, kad ir gudiška legenda apie Vytautą Didįjį kalba apie tą patį – pačio didžiausio pavojaus momentu, išgirdęs nevilties muziką, jis prisikels iš kapo tam, kad nukreiptų pavojų… Valdovo vaizdinys čia simbolizuoja miegančią, bet dar labai galingą mūsų paslaptingos, vidinės Tėvynės dvasią.

Tačiau netikslinga dėti visas viltis tik į Išgelbėtojo figūrą – galybės dvasios pabudimas turi vykti ir mumyse. Būtent todėl mes ir kreipiamės į pirmines ištakas, šaknis, kultivuojame Krivijos – šventos baltų žemės, žynių krašto – idėją, matydami joje neišsenkantį gaivinančios jėgos šaltinį ir gelminį mūsų tautinės tapatybės lygmenį. Prūsija, Lietuva, Krivija – tai viena sakrali erdvė, ir, atsigręždami į jos paveldą, mes privalome suvokti savo vienybę. Suvieniję šias dvasines pastangas sugebėsime įkūnyti Dvasios karalystę, „dvasinę LDK“ realybėje.

rtimesnis ir brangesnis už kitus miestus. Minskas – gimtasis miestas fizine prasme, o Vilnius – dvasine. Todėl puikiai suprantu lenkų ir gudų jausmus, kuriuos jie kartu su lietuviais jaučia Sostinei. Be jokios abejonės, Vilniaus istorija prasidėjo baltiškajame etniniame kontekste. Baltiška yra ir miesto mitologija, kuri tam tikra prasme įgyvendinta sakraliame, realiame landšafte. Būtent čia ir slypi viskas magiškasis Vilniaus žavesys.

Tačiau kaip ir bet kuris europietiškas, viduramžių miestas, Vilnius nebuvo etniškai ir religiškai vienalytis, toks jis nėra ir dabar, kadangi net šiandien gatvėse galime išgirsti lietuvių, lenkų, gudų, rusų ir netgi anglų kalbą. Neslėpsiu, kad šiandieninis etninis ir lingvistinis status quo Vilniuje mane tenkina: t. y., lietuvių kalba ir tauta dominuoja, tačiau gana pastebimas ir kitų kalbų egzistavimas. Dabartinis lietuvių kalbos dominavimas Vilniuje man atrodo teisėtas iš istorinės pusės, bent jau dėl to pirminio baltiškojo kultūrinio ir mitologinio konteksto, apie kurį aš kalbėjau aukščiau.

Tačiau taip pat svarbu pasakyti, kad kartu su lietuviais pretenduojančios į „Vilniaus teisę“ etninės grupės – lenkai ir gudai, yra tuteišiai, Vilniaus krašto autochtonai. T. y., tie patys baltai, kurie laikui bėgant sugudėjo, sulenkėjo ar surusėjo. Iš šios situacijos išplaukia keletas strategijų. Viena iš jų – bandyti supriešinti vienas prieš kitą mūsų tautas, ir taip iki pat ginkluoto konflikto. XX a. istorijoje toks scenarijus išsipildė dėl lenkiškosios Vilniaus okupacijos. Viso to pasekmės buvo ir bus tik liūdnos, o rezultatais pasinaudos išorinės jėgos.

Kita strategija – surasti bendrą pagrindą, dirvą, iš kurios kyla mūsų tautų šaknys. Tačiau čia būtina išvengti tiesmukumo ir šovinizmo, vadinasi, negali būti jokios prievartinės lituanizacijos ar polonizacijos. Be to, etniniams lietuviams, baltų kalba kalbantiems lietuviams, matyt, reikėtų pripažinti, kad gali būti ir gudiškai ar lenkiškai kalbančių lietuvių, o visokie postringavimai apie pastarųjų „sugedimą“, o pirmųjų „atsilikimą“ ir „barbariškumą“, turi būti gniaužiami užuomazgoje. Tarpusavio supratimą galima pasiekti tik abipuse pagarba. Tai garbingiausias ir produktyviausias kelias.

Tai geri ketinimai, tačiau šis klausimas daug sudėtingesnis, negu galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Viskas yra dėl to, kad ganėtinai daug tų, kurie save vadina lenkais (nesvarbu – baltiškos jie kilmės ar pusiau baltiškos), dažnai linksta į įsivaizduojamą ar tikrąją istorinę Tėvynę, šiuo atveju – Lenkiją. Mano žiniomis, Lietuvoje niekuomet nebuvo vykdomas prievartinis lietuvinimas, bet visos pastangos įtvirtinti lietuviškąją teisę ir simboliką šiame krašte kai kada prilyginamos „lietuviškojo šovinizmo“ apraiškoms, o tuo bando pasinaudoti trečiosios jėgos.

Pateiksiu porą pavydžių. Lenkija spaudžią Lietuvą, kad lenkiškos pavardės lietuviškuose pasuose būtų rašomos lenkiškomis raidėmis, tačiau visiškai nekalbama apie tai, kad lietuvių pavardės lietuviškoje Seinų bendruomenėje būtų rašomos lietuviškai. Tas pats ir su gatvių pavadinimais. Lenkai reikalauja lenkiškų gatvių pavadinimų Rytų Lietuvoje, tačiau tankiai lietuvių apgyvendintose teritorijose Lenkijoje mes negalime net užsiminti apie kažkokius lietuviškus gatvių pavadinimus.

Aš suprantu, kad jūs, kaip gudas, esate ganėtinai nutolęs nuo šių lietuvių–lenkų problemų, tačiau šiais pavyzdžiais norėjau parodyti klausimo esmę. Plačias kultūrines autonomijas suteikti lengva, bet jas išlaikyti vieningoje valstybėje, užkirsti kelią tiesioginiam suartėjimui su kaimyninėmis valstybėmis yra labai sunku. Juk Rytų Lietuvoje gyvena daug tokių, kuriems vieninteliais orientyrais yra Lenkija, Rusija, pagaliau – Gudija, o ne kažkokia primiršta ir jų požiūriu „pasakiška“ LDK? Kur toji riba tarp protingos, visiems naudingos nacionalinės politikos ir diktato, šovinizmo, slopinimo?

Matyt, adekvačiai ši problema galėtų būti išspręsta ne nacionalinių valstybių logikos rėmuose, kadangi jų sienos retai sutampa su realiomis etninėmis ir lingvistinėmis ribomis. Ir čia kaip tik reikėtų atsiminti regionalizmo idėją, kuri leistų tapatinti save ne tik su kažkokia viena tauta, bet su tam tikru istoriniu ar etnokultūriniu regionu.

Beje, tai, kad šiandienos Europos Sąjungoje faktiškai pradingo valstybių sienos, šiuo atveju galėtų būti išnaudota. Atsiminkime daugybę pasienio konfliktų tarp vokiečių ir prancūzų Elzase. Dabar ten situacija stabilizavosi, griežtų tautinių sienų nebėra, tačiau vystosi elzasietiškas vietos identitetas, kai žmonės turi galimybę būti ne tik išimtinai vokiečiais ar prancūzais.

Man atrodo, kad Sacrum Imperium Europaeum, apie kurią jus užsiminėte, neturėtų būti paprasta, mechaniška tautinių valstybių tarpusavio santykių arena, nes norint išspręsti iškilusius klausimus būtina pakilti į naują jų supratimo ir sprendimo lygmenį. Kalbant apie kalbų ir tarmių naudojimą tankiai gyvenamuose vienos ar kitos etninės grupės regionuose, tai čia, be abejonės, turėtų būti vykdoma vienoda politika iš abiejų pusių, o ne tik keliami vienapusiai reikalavimai.

Tai taikoma ir tiems regionams, kuriuose egzistuoja būtinybė palaikyti vietos etnines ir kalbines ypatybes, kaip, pavyzdžiui, Žemaitijoje, Latgaloje, Vakarų Polesėje. Kalbėdamas apie tai, aš norėčiau pasakyti, kad regionalizmas nebūtinai reiškia separatizmą. Galų gale, nuo ko ir kur atsiskirti, jeigu Europa vis tiek vienijasi viena ar kitokia forma? Kitas klausimas – šio susivienijimo forma, būdas ir tikslas. Šia prasme, LDK ar Austrijos-Vengrijos patirtis būtų ganėtinai naudinga.

Paskutinis klausimas jums. Pačioje pokalbio pradžioje kalbėjote apie etnokosmologijos centrą „Kryŭja” ir spausdintinį almanachą „Druvis“. Visai neseniai Minske įvyko antrojo „Druvio“ numerio pristatymas. Ar galėtumėte trumpai pristatyti abiejų almanacho numerių medžiagą ir šioje veikloje padedančius, su jumis kartu dirbančius žmones? Žinau, kad medžiagą almanachui pateikė ne tik gudų tyrinėtojai, bet ir jūsų kolegos iš Lietuvos. Be to, norėčiau paklausti, kaip „Druvis“ galėtų vystytis ateityje, kokias temas dar norėtumėte aptarti, ar bus galima įsigyti šį leidinį Lietuvoje?

Pirmasis „Druvio“ numeris skirtas Krivijai ir krivičiams. Ten buvo nagrinėjama genties kilmė ir jos pavadinimo aiškinimas iš baltiškosios perspektyvos, „kriviškos“ idėjos genealogija, kuri tam tikrą laiką visiškai realiai konkuravo su „baltarusiškąja“ idėja. Keliuose straipsniuose nagrinėjami sakralinės geografijos klausimai, pavyzdžiui, kultinių gamtos objektų kompleksas Vilijos (Neries) ištakose, arba etnografiniai liudijimai apie dar XX a. pradžioje prie Minsko egzistavusią autentišką pagonišką šventovę.

Yra medžiagos, kurią tam tikra prasme galima priskirti prie „metapolitinės“: apie organinės demokratijos esmę, apie Europos „naujuosius dešiniuosius“ ir pan.

Antrasis, neseniai išleistas numeris, skirtas pirmojo raštiško Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui. Čia pateikiami svarbūs Lietuvos pavadinimo kilmės tyrinėjimai, lietuviškos-gudiškos mitologinės ir tradicinės kultūros paralelės, rašoma apie mūsų bendrą dūdorių (dūdmaišių) tradiciją, mitologinę Vyčio herbo semantiką, LDK aristokratijos identiteto lygmenis, lietuviškosios monarchijos istoriją bei kitus įdomius dalykus.

Pagrindinė leidinio ypatybė – daug lietuvių autorių darbų, kurie parašė savo tekstus specialiai Gudijos auditorijai, norėdami pradėti mokslininkų ir visų besidominčių mūsų Krašto istorija bei mitologija bendradarbiavimą. Jūsų minėtame šio numerio pristatyme kalbėjo vienas iš antrojo „Druvio“ numerio autorių, baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojas dr. Dainius Razauskas, o į patį renginį susirinko apie 300 žmonių, tai liudija apie didelį gudiškosios publikos susidomėjimą mūsų veikla ir „lietuviškąja“ tematika. Artimiausiu metu planuojame surengti „Druvio“ pristatymą Vilniuje, taip pat platinti jį Lietuvoje. Smulkiau susipažinti su almanacho turiniu galima mūsų puslapyje.

Ateityje norėtume vystyti ir plėsti bendradarbiavimą su lietuvių autoriais, kadangi numanoma „Druvio“ leidinių tematika ateityje bus įdomi mums visiems: Gudija baltoskandinaviškojo regiono kontekste, jotvingių klausimas, „šiaurinės (baltiškosios)“ indoeuropiečių kilmės teorija ir kt.

Dėkoju už įdomius atsakymus. Linkiu sėkmės šiame svarbiame ir reikalingame darbe.

Ačiū ir jums už suteiktą galimybę pasidalinti savo mintimis bei idėjomis su lietuvių patriotais. Tikiuosi, kad viskas, kas čia pasakyta, leis bent kai kuriems iš jų naujai pažvelgti į Gudiją bei tuos procesus, kurie pas mus vyksta intelektualiajame, moksliniame ir kultūriniame lygmenyse. Esame atviri nuoširdžiam bendravimui, abiems pusėms naudingam bendradarbiavimui, ir džiaugtumės radę Lietuvoje naujų draugų, kolegų ir bendraminčių.

Su A. Dzermantu kalbėjosi Wolfsangel www.patriotai.lt

http://alkas.lt/2010/10/17/a-dzermantas-gudai-%E2%80%93-tai-slaviskai-kalbantys-baltai-ii/

 

Krivija – baltarusių šventoji žemė. Pokalbis su Aliaksėjumi Dzermantu

Mūsų kaimyinėje Baltarusioje (Gudijoje), kurios pavadinimas oficialiai vis dar iškraipytai vartojamas kaip BaltaRUSIJA, po truputį skinasi kelią idėja apie baltarusių bendrą kilmę iš baltų ir slavų. Mūsų tinklalapio skaitytojams jau pažįstamas šios idėjos puoselėtojas Aliaksėjus Dzermantas 2010 metų spalio mėnesį atsakinėjo į laikraščio „Naša Niva“ užduotus klausimus.

„Naša Niva“: Kokia žodžio „Krivija“ („Kryvja“; Крыўя) etimologija? Iš kur jis kilęs?

Aliaksėjus Dzermantas: Labiausiai tikėtina etimologinė versija sieja krivičių ir atitinkamai žemės, kurioje jie gyveno, – Krivijos, Kryvjos – vardo kilmę su baltų kalbų žodžiais, reiškiančiais pagonių dvasininkus: krivis, kriwe, Krivė Krivaitis. Taip, pagal autoritetingą baltų-slavų praeities tyrinėtoją Vladimirą Toporovą, krivičiai gali būti suvokiami kaip ypatinga dvasininkų gentis. Netiesiogiai šią nuomonę patvirtina ir tai, kad krivičių apgyvendinta erdvė – tai Didžioji europinė upių baseinų takoskyra, teritorija, iš kurios prasideda stambiausios Rytų Europos upės – Dniepras, Dauguva ir Volga. Senovėje tokios žemės, kur prasideda didelės upės, paprastai būdavo sakralizuojamos ir laikomos šventomis. Taigi Krivija – mūsų Šventoji žemė.

NN: Krivičių gyventa teritorija neapėmė visos Baltarusios. Kodėl po Vaclavo Lastovskio pavadinimas Kryvja tapatinamas su Baltarusia?

Aliaksėjus Dzermantas: Patikslinsiu – neapėmė visos šiuolaikinės Baltarusios. Bet buvusios krivičių teritorijos branduolys beveik tiksliai atitinka šiaurines ir šiaurrytines etnografines ir lingvistines baltarusių tautos sienas. Man rodosi, neatsitiktinai. Ir tuomet išeina, kad Kryvičyna (Крывіччына) – tai gera pusė tos teritorijos, kur vėliau susiformavo baltarusiai. Matyt, tai viena iš priežasčių, dėl kurių Vaclavas Lastovskis skatino šį pavadinimą naudoti kaip nacionalinį. Kita priežastis – simbolinė. Būtent nuo Polocko kunigaikštystės, kurios kunigaikščiai metraščiuose netgi buvo pavadinami „krivių“ („крыўскімі“), prasideda valstybinė tradicija, kurios skiriamasis bruožas buvo savarankiškos ir nepriklausomos politikos siekis. Kryvja ir šiandien – pirmutinis ir labai svarbus mūsų nacionalinės tapatybės simbolis. Tai sakralūs įvaizdžiai ir prosenoviškos šaknys.

NN: Koks šaknies kryv-, krev- hidronimų ir toponimų paplitimo arealas? Ar šias teritorijas jungia vieningas kalbinis dialektas?

Aliaksėjus Dzermantas: Šaknies kryv-, krev- (крыў-, крэў-) hidronimai ir toponimai dažniausiai pasitaiko ir driekiasi tankia juosta nuo Prūsos per Rytų Lietuvą, Baltarusią, Rytų Latviją iki Pskovo žemės. Tai dar vienas rimtas pagrindas matyti etninėje krivičių istorijoje „baltišką pėdsaką“. Bet šiose teritorijose šiandien paplitusios įvairios kalbos – vienur baltų, kitur slavų. Tuo tarpu lingvistų tyrimai liudija, kad, pavyzdžiui, „šiaurės krivičių“ dialektas – labai archaiškas ir kai kurios jo savybės pilnai atitinka analogiškus bruožus šiuolaikinių baltų kalbų dialektuose. Iš to seka išvada, kad buvusios krivičių kalbos liekanos taip pat yra buvusio baltiškumo rodikliai.

NN: Ar daug baltiškų šaknų šiuolaikinėje baltarusių kalboje? Kas bendra šiuolaikinių Baltarusios, Lietuvos ir Latvijos pasienio teritorijų dialektams?

Aliaksėjus Dzermantas: Bendras baltarusių kalbos leksikos baltizmų kiekis aiškiai viršija tuos kelis šimtus pavyzdžių, kurie paprastai pateikiami lingvistinėje literatūroje. Deja, mūsų baltizmams ne itin pasisekė, juk, iš esmės, niekas iš čionykščių tyrinėtojų neatliko šios temos nuodugnaus tyrinėjimo. Jau seniai pribrendo būtinybė parengti ir išleisti specialų „Baltarusių baltizmų žodyną“, bet trūksta specialistų, kurie gaudytųsi šioje temoje ir sugebėtų įgyvendinti šį didelį, sunkų ir labai reikšmingą Baltarusiai projektą. Taip pat būtina suvokti, kad mūsų kalboje yra ne tik leksinių baltizmų, tai yra, atskirų žodžių, bet ir ištisų baltiškos kilmės sintaksinių konstrukcijų, taip pat fonetinių ypatybių, kurios atsirado dėl baltiškos įtakos. Visa tai – mūsų baltų protėvių palikimas, kuris per amžius išliko tokiu pavidalu.

NN: Ar tiesa, kad baltarusių kalbos ortografija ir tarimas baltiškos kilmės? Pavyzdžiui, dzūkavimas, jakavimas?

Aliaksėjus Dzermantas: Taip, tarp žinomų lingvistų teorija apie pagrindinių baltarusių kalbos skiriamųjų bruožų – dzūkavimo (дзекання), cekavimo (цекання), akavimo (аканья), jakavimo (яканья) – kilmę dėl čionykščių baltiškų dialektų įtakos gana paplitusi. Ji pagrįsta. Kiek juokaujant netgi galima sakyti, kad baltarusiai kalba slaviškai su baltišku akcentu.

NN: Tradicinis laidojimas pilkapiuose Baltarusios teritorijoje yra slaviškos ar baltiškos kilmės?

Aliaksėjus Dzermantas: Vienuose XI–XIII amžiaus ir netgi vėlesniuose Baltarusios, ypač vakarų ir šiaurės, pilkapiuose gausiai randami daiktai, apibūdinami kaip baltiški, kituose – skirtingos kilmės maišyti radiniai. Archeologai dažnai apibūdina laidojimo paminklų etninę priklausomybę pagal jų radinius. Man ši metodologija neatrodo labai korektiška. Pasitaiko atvejų, ypač tarpkultūrinės sąveikos situacijoje, kai materialinė kultūra ir netgi laidojimo tradicija negali patikimai liudyti apie tai, kokios buvo pilkapiuose palaidotų žmonių etninė savimonė, ir kokia kalba arba kalbomis jie kalbėjo. Čia reikalinga patikimesnė prieiga, kai etniškumas vertinamas kompleksiškai, atsižvelgiant į pačias įvairiausias priežastis.
NN: Ar teiginiai, kad šiuolaikiniai baltarusiai yra legendinių hiperborėjų palikuonys, moksliškai paremti? Ką Jūs manote apie tai?

Aliaksėjus Dzermantas: Egzistuoja pačios įvairiausios interpretacijos apie tai, kas buvo tikrasis hiperborėjų – iš antikinių šaltinių žinomų šiaurės kraštų gyventojų – prototipas. Bent jau versija, kad šie pamaldūs hiperborėjai visiškai galėjo būti tautos į šiaurę nuo skitų, šioje Karpatų pusėje, yra gana įtikėtina. Kai kurie tyrinėtojai sieja juos su senovės baltais, kurie buvo apgyvendinę šias šiaurines erdves, ir krivičių pavadinimo kilmė taip pat gali būti nagrinėjama šios problemos kontekste.

NN: Kaip vyko baltų ir slavų maišymasis?

Aliaksėjus Dzermantas: Naujausių istorijos mokslo pasiekimų perspektyvoje teorija apie masinį slavų apsigyvenimą, migraciją ir būsimos Baltarusios teritorijos žymesnę kolonizaciją atrodo abejotinos. Bent jau dėl to, kad antropologinė ir genetinė medžiaga liudija apie baltarusių genofondo perimamumą iš šių vietų gyventojų, kurie gyveno čia žymiai anksčiau už numanomą slavų migraciją. Pačią baltų-slavų tarpusavio sąveikos problemą verta nagrinėti kitu kampu. Reikia atsižvelgti į tai, kad kalbinės slavizacijos proceso priežastis tikriausiai buvo ne tiktai migracija, kuri, vėl kartoju, nebuvo masinė, bet ir vidinė čionykščių baltiškų dialektų evoliucija. Šis procesas, aišku, turėjo politinę – religinę dirvą, kuomet slavų kalba, o kartu su ja ir tapatybė ėjo paskui kunigaikščių kariaunas ir krikščionių bažnyčią. Tam tikra prasme slavizacija tęsiasi ir šiandien – kaip rusifikacija, išstumiant baltarusių kalbą, išlaikančią mūsų ikislaviškojo paveldo pėdsakus.

NN: Ar baltarusiai ir rusai yra kraujo broliai?

dziermant1

Aliaksėjus Dzermantas

Aliaksėjus Dzermantas: Šis klausimas man neatrodo labai korektiškas, juk į jį negalima atsakyti vienareikšmiškai. Jeigu lygintume fizinę baltarusių ir rusų išvaizdą, kaip tai daro antropologai, tai neabejotinai esama žymių skirtumų. Pavyzdžiui, pagrindinė baltarusių dalis yra šiaurės europidai ir priklauso Baltijos rasės regioniniam tipui. Tuo metu Centrinės Rusijos gyventojai užima tarpinę padėtį tarp šiaurės ir pietinių europidų, o taip pat turi uraloidinių bruožų.

Genetinis paveikslas atrodo kiek kitaip. Beveik visoje Rytų Europos teritorijoje vyrauja atitinkami genetiniai tipai – haplogrupės, kurios visiškai nesutampa su etninėmis sienomis ir skiria mus nuo Vakarų Europos gyventojų. Bet reikalas tas, kad šios haplogrupės galėjo susiformuoti gilioje senovėje, todėl sieti jas su etnogenezės problemomis neverta.

NN: Ką Jūs manote apie tezę, jog baltarusiai, ukrainiečiai ir rusai sudaro vieną trinarę tautą?

Aliaksėjus Dzermantas: Manau, kad tai istorinis mitas, turintis ideologinę kilmę ir reikšmę. Niekuomet nei anksčiau, nei dabar tokios tautos su viena kalba, savivardžiu ir savimone neegzistavo.

NN: 1721 metais Moskovijos caro Petro I iniciatyvos dėka, pavadinimą „rusinai“ pasiėmė sau tuometiniai moskovitai (rusai). Kaip reaguoti į tai? Ar dabar mes turėtume atsižadėti rusinų kilmės litvinizmo naudai?

Aliaksėjus Dzermantas: Mūsų „rusiško“ paveldo jokiu būdu atsisakyti nereikia. Tiesiog reikia jį teisingai suprasti, interpretuoti ir priimti. Pradėkime nuo to, kad pati „Rusia“ yra skandinaviškos kilmės ir jos pasirodymas čia, Polocko istorija, jungia mus su Baltijos jūros regionu. Antra, „rusiniškumą“ taip pat reikia suvokti ir lietuviškame kontekste, kaip tai buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o ne priešinti jam, kaip tai daro šiandien kai kurie istorikai, siekdami konkrečių ideologinių tikslų. Statydami ant „rusiniškumo“, kaip generalinės baltarusių kilmės linijos, jie paprasčiausiai ignoruoja visa tai, kas neįsirašo į jų slaviškai-stačiatikišką istorijos redakciją. O ką daryti su krivičiais, radimičiais, jotvingiais, kurie buvo „Rusioje“? Kam marginalizuoti lietuviškąją tradiciją, jeigu jinai viešpatavo LDK? Aš suprantu logiką, pagal kurią „rusinų“ genealogija nagrinėjama kaip labiau atitinkanti baltarusių nacionalinės savimonės šiuolaikinę būseną, bet išties veiksminga nacionalinės savikūros strategija, kad būtų pasiekti norimi rezultatai, neturi orientuotis į amorfinę masę, kuria lengva manipuliuoti. Reikia kurti patvarią ir istoriškai pagrįstą tapatybės hierarchiją, kurioje atsirastų vietos visiems dėmenims.

NN: Kokiu mastu tikslinga baltarusiams būdingas tradicijas (Sviatki, Kamaedzica, Saraki, „strėlės laidojimas“) šiandien sieti su religija?

Aliaksėjus Dzermantas: Iš pradžių visos šios šventės turėjo religinę prasmę ir kultinę pusę. Jos buvo susijusios su tradiciniu etniniu Kosmosu ir buvo taškai, kurie užtikrindavo jo darnų gyvavimą. Tame ir slypėjo visų švenčių esmė. Šiuolaikinis sekuliarizuotas žmogus nieko nenori girdėti apie religinę prasmę, jis reikalauja profaniškų pramogų ir reginių. Tokiu atveju jam reikėtų eiti į cirką. Na, o tam, kuris nori prisijungti prie savo etninės tradicijos, reikia išmokti suprasti ją, taip pat ir tą įdomią ir senovinę religinę-kosmologinę filosofiją ir teologiją, kurią ji talpina savyje.

NN: Kuo Jūs labiau save laikote: filosofu, istoriku ar etnokultūrologu?

Aliaksėjus Dzermantas: Mano profesinė tapatybė – filosofas. Bet kadangi mano moksliniai užsiėmimai glaudžiai susiję su mūsų Tradicija, tai be nuodugnių istorijos, liaudies kultūros žinių ir bent pradinio lingvistinio išsilavinimo niekaip neišsiversi, todėl aš turiu laisvai orientuotis ir tose disciplinose. Mano, kaip tyrinėtojo, patirtis rodo, kad įdomiausius rezultatus gauni būtent naudodamas praktikoje keletą mokslinių disciplinų.

Aliaksėjus Dzermantas (gimė 1979 metais Minske) – filosofas, tradicinės kultūros tyrinėtojas. Etnokosmologijos centro „Kryŭja“ narys ir svetainės kryuja.org redaktorius, almanacho „Druvis“ sudarytojas. Mokslinių interesų sritis – baltarusių ir baltų mitologija, baltarusių etnogenezės problemos, Baltarusios politinė ir etninė istorija, tradicionalizmo filosofija.

Julijanas Misiukevičius („Naša Niva“), Aliaksėjus Dzermantas, nn.by
Vertė ir žemėlapio lietuvišką variantą parengė Rokas Sinkevičius.

KRIVIČIŲ ŽEMIŲ RIBOS
kriviciai

(pagal žemėlapius: „Polocko-Smolensko ir Pskovo krivičių apgyvendinta teritorija (IX–XII a.)“, Аляксей Дзермант, „Крывічы“, Часопіс „Druvis“, Nr. 1, 2005, p. 20 – Polocko-Smolensko ir Pskovo krivičių apgyvendintos teritorijos; „Slavai avarų hegemonijos laikais. VI a. antroji pusė – VII a. vidurys“, Вялікі гістарычны атлас Беларусі, t. 1, Minskas, 2009, p. 43 – Bancerovo kultūros arealas, pirmas variantas, ir Tušemlios kultūros arealas; Археалогія Беларусі, t. 1, Minskas, 2009, p. 85, 398 – Bancerovo kultūros arealas, antras variantas, ir Koločino kultūros arealas).

http://alkas.lt/2011/01/04/7826/

Интересная статья? Поделись ей с другими:

Добавить комментарий


Защитный код
Обновить

Список История - Славян

Список видео

Последние комментарии

Сейчас на сайте:
  • 1 гость
  • 1 робот
  • [Bot]
Всего пользователей: 0