Ar galima ginčytis dėl to, kas valdo pasaulį?

sionizm

Ar Izraelio lobistai JAV gniaužia diskusiją dėl Izraelio veiksmų? Tokį klausimą šių metų gegužės 5 d. svarstė „Dohos debatų“, vienos iš diskusijų Oksfordo universitete ciklo, transliuojamo per BBC World televiziją, dalyviai. Iš pirmo žvilgsnio, tai keistoka tema aptarinėti Europoje.

Tezę palaikė politologas Normanas Finkelsteinas, DePaul universiteto pro­fesorius (išpopuliarėjęs savąja „Holokausto industrija“ (2000, liet. 2004)), pats ne kartą vadintas holokausto neigėju, neonaciu bei pseudomokslininku, ir JAV dirbantis airių žurnalistas Andrew Cockburnas. „Prieš“ pasisakė Martinas Indykas, pristatytas kaip ilgametis JAV ambasadorius Izraelyje ir Times skiltininkas Davidas Aaronovitchius. Tradiciškai po diskusijos balsavę dalyviai pripažino pirmųjų „pergalę“ („taip“ pasakė 65,6%), tačiau tikroji diskusijos tema paaiškėjo vėliau.

Daugiausia dėmesio diskusijoje susilaukė klausimai, kuriuos viešumon iškėlė irgi pernai publikuota studija, įsiūbavusi tarp politikos mokslininkų, publicistų bei analitikų audrą, panašią į tą, kuri kilo kadaise Samueliui P. Huntingtonui paskelbus esė The Clash of Civilizations. Tai Čikagos universiteto Politinių mokslų instituto profesoriaus Johno J. Measheimerio ir tuometinio Harvardo universiteto Johno F. Kennedy Valdymo mokyklos dekano Stepheno M. Walto studija The Israel Lobby and U.S. Foreign Policy („Izraelio lobi ir JAV užsienio politika“).

Iš pradžių šią studiją užsakęs Atlantic Monthly vėliau jos atsisakė, kurį laiką JAV spaudoje ji visai neskelbta (neva buvusi „per ilga“ (80 p.), – argumentavo Indykas), o galiausiai paviešinta internete(http://ksgnotes1.harvard.edu/research/wpaper.nsf/rwp/RWP06-011) ji susilaukė neregėto dėmesio. Per keletą mėnesių tekstą „išsitraukė““ daugiau nei ketvirtis milijono skaitytojų, o redaguotą versiją netrukus išspausdino London Rewiew of Books (2006-03-23, vol. 28, Nr. 6). Pamėginsime perteikti pagrindines studijos mintis.

Pirmoje dalyje, pavadintoje „Didysis geradarys“, išvardyta visa, ką gero Izraeliui yra padariusios JAV. Studijos autorių nuomone, Izraelį turėtume laikyti didžiausiu JAV paramos gavėju po Antrojo pasaulinio karo: nuo 1973 m. karo JAV parama siekia jau 140 mlrd. dolerių. Kasmet valstybė, kurios BVP vienam gyventojui nenusileidžia kai kurių ES senbuvių (pvz., Ispanijos) BVP, gauna 3 mlrd. dolerių paramą, ir tai vienintelė valstybė, gaunanti visą sumą metų pradžioje, turinti teisę 25% išleisti gynybos tikslams ir nepateikti išlaidų ataskaitos.

Maža to, Izraeliui prieinami net tie žvalgybos duomenys, kuriais JAV neskuba dalytis su savo NATO sąjungininkėmis. Nenuvertintina ir dip­lomatinė parama: nuo 1982 m. JTO Saugumo taryboje JAV vetavo 32 rezoliucijas dėl Izraelio. Taigi JAV parama Izraeliui esanti unikalaus pobūdžio ir ji galėtų būti pagrįsta tik tuo, kad Izraelis sudaro JAV strateginį kapitalą arba kad esama kokio nors lemiamo moralinio pagrindo. Antroje dalyje „Strateginė problema“, Mearsheimeris ir Waltas mėgina įrodyti, kad, nepaisant JAV ir Izraelio politikų nuolatinio kartojimo, jog abi šalys „sukūrė unikalią partnerystę kaip atsaką į augančias strategines grėsmes Artimuosiuose Rytuose“, iš tiesų Izraelis yra didelė strateginė JAV problema. Juk iki pat XX a. septinto dešimt­mečio pabaigos JAV stengėsi palaikyti draugiškus santykius su arabų pasauliu. JAV administracija ne kartą kritikavo Izraelio politiką (ypač per 1956 m. Sueco krizę), kurią laikė svarbia kliūtimi taikai regione. Autorių nuomone, JAV vis labiau ėmė remti Izraelį tiesiog spaudžiant aplinkybėms: didėjant sovietų paramai arabams nuo Šešių dienų karo (1967), na, ir globalėjant Šaltajam karui, vertusiam rinktis „mes arba jie“.

Būtent Ronaldo Reagano laikais JAV, dėl 1979 m. „islamo revoliucijos“ praradusi kaip sąjungininką Iraną, turėjusi vienareikšmiškai pasirinkti Izraelį. Tačiau pasibaigus Šaltajam karui Izraelis kaip sąjungininkas ėmęs sudaryti vis daugiau sunkumų nei duodavęs naudos. Pavyzdžiui, jau per pirmąjį Irako karą JAV, idant nesuerzintų savo arabų sąjungininkų, negalėjo naudoti Izraelio bazių karinei operacijai. Paskutinį dešimtmetį, ir ypač po Rugsėjo 11-osios, Izraelio rėmimas buvo grindžiamas kova su terorizmu ir agresyviomis šalimis, kurios galėtų teroristams perduoti branduolinį ­gink­lą. Mearsheimerio ir Walto nuomone, tai netikęs pagrindimas: teroristinės organizacijos, su kuriomis kovoja Izraelis (Hamas ir Hezbollah), ne­keliančios grėsmės JAV. Maža to, terorizmas Palestinoje kylantis dėl Izraelio veiksmų, Gazos ruožo ir Vakarų kranto kolonizacijos. Ir galiausiai – terorizmo grėsmė JAV atsiradusi iš dalies ir dėl sąjungos su Izraeliu. Juk demonstruojama besąlygiška JAV parama Izraeliui tokiems žmonėms kaip Osama bin Ladenas palengvina naujų teroristų verbavimą. Panašiai autoriai vertina ir vadinamųjų agresyvių šalių keliamą pavojų: tai nesąs tiesioginis pavojus JAV; dauguma problemų, susijusių su Iranu, Sirija ir Huseino Iraku, kildavę būtent dėl JAV ryšių su Izraeliu. Maža to, ypatingi santykiai su Izraeliu silpnina JAV pozicijas ir ES atžvilgiu. Taigi Mearsheimeris ir Waltas daro išvadą, kad laikant Izraelį svarbiausiu sąjungininku kovoje su terorizmu ir Artimųjų Rytų diktatūromis, viena vertus, išpučiamos Izraelio galimybės būti naudingam, kita vertus, neįvertinama tai, kaip labai Izraelio politika trukdo JAV veiksmams.

Autoriai taip pat atkreipia dėmesį, kad Izraelis dažnai nesielgia kaip lojalus sąjungininkas: neretai ignoruoja amerikiečių prašymus, laužo pažadus, duotus JAV politikams, vertingas karines technologijas, gautas iš JAV, perduoda potencialioms jos priešininkėms (pvz., Kinijai) ir, galiausiai, iš visų sąjungininkų imasi agresyviausių žvalgybos veiksmų JAV atžvilgiu. Trečioje dalyje „Nykstantis mora­li­nis pagrindimas“ autoriai mėgina­ sugriauti JAV ir Izraelio sąjungos moralinį matmenį, pradėdami nuo argumento „ginti silpnesnįjį“. Dar prieš amerikiečiams pradėjus ginkluoti Izraelį, jis neabejotinai turėjęs didesnę, geriau ginkluotą ir geriau vadovaujamą kariuomenę negu jo priešininkai (pvz., per 1956 ir 1967 m. karus), o šiuo metu yra, be abejo, stipriausia kariniu požiūriu regiono valstybė. Tad šis argumentas turėtų veikti priešingai... Autoriai taip pat kritikuoja ir istorinį, praeities skriaudų atlyginimo argumentą. Iš tiesų žydai ilgai kentėjo nuo antisemitizmo, patyrė neregėtų persekiojimų, tačiau atsirandant Izraelio valstybei buvo padaryta veiksmų, nuo kurių nukentėjo iš esmės dėl to nekalti palestiniečiai. XIX a. pabaigoje, susiformavus sionizmui, arabai, Palestinoje gyvenę 1300 metų, sudarė apie 95% jos gyventojų, ir net susikūrus Izraelio valstybei žydai tesudarė 35% jos gyventojų, kuriems priklausė 7% žemės. Mearsheimeris ir Waltas cituoja Dovydą Ben Gurioną: „Buvo antisemitizmas, naciai, Hitleris ir Osvencimas, bet ar tai jų kaltė? Jie mato tik viena: atvykome čia ir pavogėme jų šalį. Kodėl jie turėtų su tuo sutikti?“ Sionistų lyderiai nesiekę kurti kokios nors federacijos ar pasidalyti šalies, tačiau jie puikiai supratę, kad (vėl cituojamas Ben Gurionas) „neįma­noma be prievartos, net be brutalios prievartos įsivaizduoti generalinės arabų gyventojų evakuacijos“, tad Nepriklausomybės karo metu buvę iškeldinta 700 000 palestiniečių.

Paskutinis Izraelio šalininkų „moralinis“ argumentas – dori izraeliečiai versus blogi arabai (vienas žinomiausių šios tezės šalininkų – Alanas Dershowitzas, Harvardo universiteto teisės profesorius, knygos The Case of Israel autorius). Mearsheimeris ir Waltas savo ruožtu teigia, kad sionistai niekada nebuvo linkę rodyti geros valios palestiniečiams. Remdamiesi žydų istorikų revizionistų (pvz., Benny Morriso) darbais, jie piešia niūrų Izraelio valstybės egzistavimo vaizdą: etniniai valymai per Nepriklausomybės karą, prisijungimas prie Anglijos ir Prancūzijos siekiant užkariauti teritorijų per 1956 m.

karą su Egiptu, karo belaisvių žudymas per karinius konfliktus. Galima prisiminti ir paskutinį Izraelio karą su Hezbollah, kuris virto karu prieš taikius Libano gyventojus. Galiausiai autoriai primena ir seną „antisionistinį“ argumentą, kad ir sionistai nesikratę teroro: 1944 m. žydų organizacijos sprogdino britų karinius objektus, o 1948 m. nužudė JTO derybininką kunigaikštį Folke’ą Bernadotte’ą. Vienas tų teroristų buvo būsimasis Izraelio premjeras Yitzhakas Shamiras. Ketvirta studijos dalis skirta Izraelio lobi JAV. Mearsheimeris ir Waltas tai nusako kaip „įvairių žmonių ir organizacijų koaliciją, aktyviai veikiančią formuojant JAV užsienio politiką Izraeliui parankia kryptimi“. Lobi šerdis esantys Amerikos žydai, kurie kasdien stengiasi (rašydami laiškus, aukodami pinigus, remdami proizraeliškas organizacijas) palenkti JAV politiką Izraelio interesams. Nors JAV žydų požiūriai į konkrečias problemas skiriasi (jie sudaro apie 3% visų gyventojų ir pagal apklausas dauguma jų linkę pritarti nuolaidoms palestiniečiams), bet pagrindinių organizacijų – AIPAC (American Israel Public Affairs Committee, Amerikos Izraelio visuomenės reikalų komitetas), CPMJO (Conference of Presidents of Major Jewish Organizations) ir kt. – vadovai laikosi griežtos linijos remti ekspansionistinę Izraelio politiką. Jie siekia užgniaužti Izraelio politikos kritiką JAV žiniasklaidoje, dažnai konsultuojasi su Izraelio politikais, tačiau šie labai retai patiria savo tautiečių iš Amerikos spaudimą. Izraelio lobistams autoriai priskiria ir kai kuriuos neokonservatorius bei įtakingus krikščionių fundamentalistus, „teleevangelistus“, Izraelio valstybės atsiradimą siejančius su biblinių pranašysčių išsipildymu. Kaip Izraelio lobi veikia? Pasak Mearsheimerio ir Walto, esama dviejų veikimo strategijų. Visų pirma, siekiama daryti įtaką prezidentui ir Kongresui, įtikinėjant, kad remti Izraelį yra protinga (smart). Antra, siekiama sudaryti palankų Izraelio įvaizdį visuomenės akyse ir įpiršti Izraelio poziciją rūpimais klausimais. Labai svarbu kontroliuoti diskusijas, užčiaupti arba nuvertinti kritinius komentarus, nes atvira ir nuoširdi diskusija apie JAV ir Izraelio ryšius galėtų vesti prie santykių pervertinimo.

Kodėl lobi toks įtakingas? Pati JAV valdžios sistema yra atvira lobistinei įtakai, ir jei nėra konkurencijos (šiuo atveju – stiprios palestiniečių interesų grupės), o visuomenės dauguma nusiteikusi pasyviai, tai tokie lobistai gali įgyti neproporcingai didelę įtaką.

Lobi įtaka labiausiai matyti Kongrese, kuriame įtakingus postus užima „krikščionys sionistai“, o nemaža darbuotojų – čia Mearsheimeris ir Waltas cituoja Moritzą Amitay, buvusį AIPAC vadovą – „yra žydai, norintys spręsti kai kurias problemas per savo žydiškumo prizmę“. Studijos autoriai priduria: „AIPAC, kuri de facto yra užsienio vyriausybės agentė, laiko už gerklės Amerikos Kongresą“. Izraelio lobi įtaką lemia ir gerai organizuota finansinės paramos sistema. Nors jie sudaro tik 3% gyventojų, žydų aukos siekia, pavyzdžiui, iki 60% visos paramos Demokratų partijai. Lobi remia savo reikalui palankius kandidatus pirminiuose rinkimuose, o juos išrinkus siekia, kad į administracijos postus būtų paskirti Izraeliui palankūs valdininkai (pavyzdys – minėtasis Martinas Indykas, AIPAC tyrimų direktorius ir Washington Institute for Near East Policy (WINEP) įkūrėjas). George’o W. Busho administracijoje studijos autoriai priskaičiuoja ypač daug Izraelio lobistų: Elliotą Abramsą, Nacionalinio saugumo patarėjo pavaduotoją, Johną Boltoną, JAV ambasadorių JTO, Douglasą Feithą, gynybos sekretoriaus pavaduotoją (pasakojama, kad Condoleeza Rice, aptariant Artimųjų Rytų politikos klausimus, kartą jam pasakiusi: „Ačiū, Dougai, tačiau jeigu norėsime išgirsti Izraelio poziciją, pakviesime ambasadorių“), Lewisą Libby, viceprezidento sekretorių, dabar jau nuteistą už slaptosios agentės pavardės paviešinimą, Richardą Perle’į, komiteto saugumo klausimais patarėjų grupės vadovą, galiausiai Paulą Wolfowitzą, buvusį Gynybos sekretoriaus pavaduotoją.

Izraelio lobistų sąjungininke Mearsheimeris ir Waltas laiko ir žiniasklaidą, ypač konservatyviąją, per kurią esą galima formuoti Artimųjų Rytų ir Izraelio vaizdinį. Didžioji dauguma JAV politikos komentatorių nusiteikę proizraeliškai, tokios pozicijos laikosi dienraščiai The Wall Street Journal, The New York Sun, The Chicago Sun-Times, The Washington Times ir prestižiškiausi bei įtakingiausi politiniai savaitraščiai ir mėnraščiai The Atlantic Monthly, The New Republic bei skaitomiausiasis Commentary. Kitai žiniasklaidai (įskaitant ir visuomeninį radiją) daromas spaudimas, pavyzdžiui, reikalaujant sumažinti finansavimą. AIPAC ne tik remia žinių apie Izraelį sklaidą, bet ir finansuoja apie 130 žydų studijų centrų, užsiima to, kas rašoma ir dėstoma apie Izraelį monitoringu. Skyriaus pabaigoje Mearsheimeris ir Waltas užkabina ir „didžiojo tildymo“ klausimą: „Kas kritikuoja Izraelio veiksmus arba teigia, kad proizraelietiškos grupės turi didelės įtakos Amerikos Artimųjų Rytų politikai, [...] didelė tikimybė, gali būti pavadintas antisemitu“. Paskutinę, penktą studijos dalį autoriai pavadino „Uodega, kuri vizgina šunį“, kur mėgina pavaizduoti, kaip Izraelio lobi paveikė JAV Artimųjų Rytų politiką, pradedant represijų palestiniečių atžvilgiu rėmimu, ir baigiant pagrindinių Izraelio konkurentų regione (Irano, Irako ir Sirijos) tapimu JAV „taikiniais“. Maža to, jie mėgina įrodyti, kad nors ir nebūdamas vienintelis veiksnys, Izraelio lobi spaudimas buvo lemiamas nusprendžiant 2003 m. pradėti Irako karą. Esą didžiausios įtakos Bushui priimant sprendimą turėję „arabistikos legenda“ Bernardas Lewisas, Wolfowitzas, suformulavęs neokonservatyvią užsienio politikos doktriną, pagristą demokratijos plėtimu (kovojant su tironija), ir Libby, dėjęs ypač daug pastangų šališkai interpretuojant žvalgybos duomenis, ieškant preteksto karui.

Irako karas, studijos autorių akimis, buvo kelių dešimtmečių JAV politikos Artimuosiuose Rytuose kaitos rezultatas. Jei Reagano epochoje (kai pagrindinis priešininkas buvo SSRS) JAV veikusios kaip „užjūrio balansuotojas“ ir siekusios, kad nė viena regio­no valstybė neįgytų per didelio pranašumo (dėl to parėmė Huseiną kare su Chomeinio Iranu), tai Billo Clintono laikais imtasi „dvigubo sulaikymo“ strategijos (autoriumi laikomas Martinas Indykas).

Pagal ją numatyta dislokuoti regione nemažas nuolatines karines pajėgas, kurios turėtų „sulaikyti“ ir Iraką, ir Iraną. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje, didėjant nepasitenkinimui, kad JAV esą saugančios vieną nuo kito savo mirtinus priešus, neokonservatoriai pradėjo įrodinėti, kad reikia imtis demokratijos įvedimo jėga, nes tai esą padėtų pamatus stabiliai taikai regione.

Per paskutinius keletą metų Izraelio lobi esą aktyviau ėmėsi kitų regiono šalių: siekta, kad Sirijai būtų paskelbtos sankcijos, kad ji pasitrauktų iš Libano (pavyko), kad būtų didinamas spaudimas Iranui dėl jo atominės energetikos programos. Mearsheimerio­ ir Walto manymu, Iranas negali kelti didelės grėsmės JAV, tuo tarpu Izraelis su baime žiūri į kiekvieną regiono valstybę, kuri galėtų įsigyti branduolinį ginklą (pats jį turėdamas). Autorių išvada: „Jei Vašingtonas galėjo gyventi su SSRS, Kinijos, net Šiaurės Korėjos branduoline grėsme, tai galėtų gyventi ir su branduoliniu Iranu. Ir būtent todėl lobi turi išlaikyti nuolatinį spaudimą Amerikos politikams, idant jie pradėtų konfrontaciją su Iranu“. Studijos pabaigoje Mearsheimeris ir Waltas kelia klausimą: ar įmanoma riboti Izraelio lobistų įtaką? Juk dabartinė politika kelia JAV vis daugiau problemų: nesprendžiama Palestinos problema, didėja terorizmo pavojus; siekimas pakeisti režimą Irane ir Sirijoje gali virsti katastrofa; faktinė parama Izraelio ekspansijai kenkia JAV kaip žmogaus teisių gynėjos įvaizdžiui.

Tiesa, studijos autoriai nemano, kad artimiausiu metu kas nors pasikeis: politikai labai jautriai reaguoja į aukas rinkimų kampanijose bei politinio spaudimo priemones, Izraelio lobistai neturi sau lygių, o žiniasklaida dar ilgai simpatizuos Izraeliui.

Reakciją į studiją nesunku įsivaizduoti. Greta kaltinimų antisemitizmu („Izraelio lobi“ nejučia pakeičiamas „žydų lobi“ ir tekstas traktuojamas kaip dar vienas „žydų sąmokslo“ žanro rašinys), neprofesionalumu (autoriai nėra Artimųjų Rytų specialistai), bulvarinėje spaudoje pasirodė ir neonacių komplimentų. Rimtos kritikos irgi nestokota. Žinoma, tai tikrai nėra geriausia studija Artimųjų Rytų ar JAV užsienio politikos klausimais. Ji atsirado veikiausiai iš amerikiečių susierzinimo dėl Irako karo. Tačiau jos sukelta audra verčia prisiminti Zbig­niewo Brzezińskio mintį, kad JAV būta daug įtakingų lobistų – ir kubiečių, ir armėnų, ir net lenkų – tačiau tik vienas, Izraelio lobi, yra nekritikuotinas, o tai – pavojinga išimtis.

http://www.lrytas.lt/print.asp?data=&k=news&id=11846478931182834117

Интересная статья? Поделись ей с другими:

Добавить комментарий


Защитный код
Обновить

Список Хозяева мира

Список видео