V.Radžvilas: išsipildė žodžiai, kad pasaulyje vyraus technokratai be vizijos ir gašlūnai be meilės

radzvilas_1

Filosofo Vytauto Radžvilo nuomone, Europos Sąjunga yra politinis pasaulio pertvarkymo projektas, savo esme panašus į bolševikų revoliuciją, nes siekia sukurti naują pasaulį iš nieko, nukirpti visas šaknis su istorija ir religija bei pasišvęsti nuolatiniam europietiško tapatumo konstravimui. Todėl galima konstatuoti, kad išsipildė vokiečių sociologo Maxo Weberio žodžiai, kad ateis epocha, kurioje vyraus specialistai be dvasios ir vizijos bei gašlūnai be meilės.

Tokiomis mintimis apie Europos Sąjungos integracijos procesą pasidalino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, filosofas V. Radžvilas, dalyvavęs diskusijoje „Lietuviškasis ir/ar europietiškasis tapatumas: neatsakyti klausimai“.

„Europa, kaip Europos Sąjunga, yra politinis pasaulio pertvarkymo projektas, faktiškai toks pat, kaip bolševikų revoliucija. Jo esmė – sukurti naują pasaulį iš nieko, nukirpti savo šaknis. Todėl Europos gyvybingumo klausimas yra iš esmės klausimas, ar tos šaknys yra nukirstos visam laikui, ir jeigu taip, tai reiškia, kad Europos Sąjunga miršta. Reikia būti aklam, kad to nematytum“, - teigė V. Radžvilas.

Tačiau jei paaiškėtų, kad Europoje esama dar nenukirptų savasties šaknelių, tai galėtų reikšti išsigelbėjimą arba per krikščionybės atgaivinimą, arba „per mums dar nežinomą dvasinį atgimimą“.

„M. Weberis, kuris, nepaisant kai kurio ribotumo, buvo nepaprastai įžvalgus ir įžūlus, yra pasakęs, kad Vakarų pasaulyje yra Europą gali išgelbėti tik vienas dalykas – arba grįžimas prie krikščionybės, tai yra jos atgaivinimas (pabrėžiu, jis buvo nekrikščionis), arba tai turės būti mums dar nežinomas tikras dvasinis atgimimas“, - kalbėjo filosofas.

Europos integracija gali būti menama tikrovė?

Pradėdamas paskaitą-diskusiją V. Radžvilas pabrėžė Europos integracijos patiriamą krizę – esą net galima kelti klausimą, ar integracijos projektas apskritai yra gyvybingas. Jo nuomone, pagrindinė problema, kad visos iki šiol vykusios integracijos krizės paprastai vykdavo elito arba viršūnių tarpe, o šįkart ši krizė apima ir vadinamąsias „apačias“.

„Mes gyvename laiku, kai išsipildė M. Weberio pranašystė, kuris ją paskelbė labai skausmingai. Jis sako, ateina epocha, kurioje vyraus specialistai be dvasios ir vizijos bei gašlūnai be meilės. Tuo noriu pasakyti, kad M. Weberio vizija išsipildė ta prasme, kad iki pat šios dienos Europos integracija buvo grynai technokratinis projektas, kurios prasmės niekas netyrinėja“, - teigė mokslininkas.

V. Radžvilas pabrėžė pats asmeniškai neturįs nė mažiausios nuovokos, ką reiškia būti tikru europiečiu, nors tūkstančių tūkstančiai žmonių šia sąvoka visiškai nesistebi, ji jiems atrodo natūrali. Anot filosofo, tokios padėties priežastis – sąmonės susidvejinimas, kai natūralioji kasdienė sąmonė susipina su moksline. Tai sukuria iliuziją, kad žmogaus mąstymas nėra atitrūkęs nuo realybės, yra tikroviškas ir sveikas. Pasak jo, panašios iliuzijos buvo apnikti ir sovietiniai mokslininkai, kuriems atrodė, kad tyrinėja labai realius dalykus, naudojosi įvairiausiais rimtais moksliniais metodais ir atskleidžia esmines sovietinės tikrovės problemas.

„Kai kalbame apie Europos integraciją, tai pirmiausia sutiksime skambias frazes – Europos žmonių, tautų ir valstybių vienijimasis. Atrodo, kad toji Europa yra čia ir dabar gyvuojantis realus pasaulis, čia ir dabar esantys žmonės, tautos ir valstybės, kuriems paprasčiausiai reikia surasti sugyvenimo formą ir susivienyti. Ir tik išsivadavus iš natūralumo auros gali suprasti, kad tikrąjį šito proceso apibūdinimą pateikė vienas iš jo tėvų, kuris be jokios tuščios retorikos, be skambių frazių labai aiškiai parašė: Europos integracija yra begalinis sąmonės transformacijos procesas. Tai, apie ką mes kalbame, pirmiausia yra sąmonėje egzistuojanti tikrovė, o ne čia ir dabar esanti tikrovė“, - svarstė filosofas.

Europa atsisakė savo praeities

V. Radžvilas pasakoja, kad bekurdama save Europa atsisakė beveik visų savo šaknų – paskutinė sutartis, kurioje užsimenama apie krikščioniškų valstybių bendriją, buvo 1992 m. pasirašyta Mastrichto sutartis. Vėliau Europos Sąjunga sėkmingai išsirito iš išorinio krikščionybės kevalo, tad galime tik pritarti Friedricho Nietzsches teiginiui, kad gimsta iš nieko ir visu savo grožiu galės išsiskleisti tuomet, kai pasieks tobulo nihilizmo būseną.

Pasak mokslininko, didžiausia F. Nietzsches baimė buvo, kad besiintegruojanti Europa neįgautų nacionalinės valstybės bruožų, todėl iš esmės tai reiškia, kad integracija turi būti begalinė ir niekad nesibaigianti. Šitas begalinis procesas griauna jo kelyje pasitaikančias kliūtis, nuolat triuškina bet kokius tapatumus – religinį, tautinį, lytinį, rasinį.

„Strategija grindžiama prielaida, kad nuosekliai ir metodiškai triuškinant šituos tapatumus atsiras vadinamasis Europos demosas. Jo sukūrimas politiškai yra milžiniška būtinybė, nes tik toks demosas gali būti politiškai lojalus tokio tipo nestabiliai ir neturinčiai aiškaus apibrėžtumo struktūrai. Šito projekto požiūriu, tautinis ir valstybinis lojalumas yra ribotumo požymis. Kalbant paprastai tai reiškia, ar būsi lietuvaitis, prancūzas, vokietis ar kas nors, pirmiausia žiūrėsi į Seimą, Bundestagą ir panašiai – tai yra į savo valstybę ir savo politinę klasę“, - kalbėjo V. Radžvilas.

Paklaustas, ar šiame integracijos etape būtų įmanoma Europai grįžti prie savo krikščioniškųjų šaknų, filosofas vis tik suabejojo tokia galimybe. Pasak jo, krikščionybė remiasi apibrėžta ir stabilia žmogaus forma, tuo tarpu Europos integracijos projekto kontekste žmogus yra tarsi žaliava, susivienijusios Europos statyboms.

„Kalbant apie Europos padėtį, dabartinė Europos Sąjunga faktiškai elgiasi taip pat kaip Sovietų Sąjunga. Tas pats George Weigelis yra labai puikiai pasakęs, net Lisabonos sutartyje galima de facto perskaityti, kad vos ne nuo Marko Aurelijaus laikų iki Rene Descartes laikų Europoje nieko nebuvo“, - teigė V. Radžvilas.

„Pavyzdžiui, mane kaip šiek tiek prasilavinusį žmogų, sukrečia ir kelia siaubą frazė „tamsieji viduramžiai“. Juk tūkstančiai, jei ne milijonai, žmonių yra matę Dievo Motinos katedrą arba panašius statinius. Ir kiek turi būti sunaikinta sąmonė, kiek reikia prarasti blaivaus mąstymo likučius, kad manytum, jog civilizacija, galėjusi padaryti tokius dalykus, iš principo galėjo būti tamsi“, - stebėjosi mokslininkas.

Panaši į Sovietų Sąjungą?

Kalbėdamas apie Europos integracijos procesą, filosofas taip pat ne kartą pabrėžė regįs daug panašumų tarp Europos Sąjungos bei Sovietų Sąjungos, mat abiem politiniais konstruktais siekta tarsi sukurti naują tikrovę – atsisakius praeities, sukūrus naują demosą, naują sąmonę.

V. Radžvilas sako, kad abiem atvejais yra klastojama istorija – tiesiog teigiama, kad iki tol viskas, kas buvo, buvo blogai, arba, kad tiesiog nebuvo nieko.

„Europa, kaip Europos Sąjunga, yra politinis pasaulio pertvarkymo projektas, faktiškai toks pat, kaip bolševikų revoliucija. Jo esmė – sukurti naują pasaulį iš nieko, nukirpti savo šaknis“, - teigė mokslininkas.

Jo teigimu, SSRS bent jau formaliai buvo grindžiama politiniu valdymu, formaliai buvo galima siųsti savo atstovus į sąjunginius valdymo organus: nuo konkrečios respublikos ir nuo tam tikro žmonių skaičiaus. Tuo tarpu Europos Sąjungoje, anot V. Radžvilo, politinis valdymas neegzistuoja net formaliai – čia karaliauja valdysena arba biurokratinis valdymas direktyvomis.

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vradzvilas-issipilde-zodziai-kad-pasaulyje-vyraus-technokratai-be-vizijos-ir-gaslunai-be-meiles.d?id=45230725

Balsuoti verta, bet su protu

Žinomas filosofas, politologas Vytautas RADŽVILAS neslepia nusivylęs tiek savivaldos rinkimų sistema, tiek politinėmis partijomis. Vis dėlto jis ragina eiti į savivaldos rinkimus ir pareikšti savo nuomonę. Svarbiausia rinkėjams yra nedaryti klaidų – eiti balsuoti iš anksto, nepasidomėjus partijų sąrašais, bei skirti savo balsą padorumo stokojantiems. 

Humanitarinių mokslų daktaras, Mykolo Romerio universiteto docentas Gintaras ALEKNONIS įsitikinęs, kad balsuoti verta.  

"Viename interviu esate sakęs, kad pilietiškas žmogus balsuoti privalo, tačiau protingas žmogus mato, kad nėra už ką. Ką patartumėte tiems protingiems piliečiams? Eiti balsuoti ar ne?, - "Mūsų laikas" paklausė žymaus filosofo Vytauto Radžvilo.

 – Manau, kad į rinkimus reikia eiti, o pilietis, neturintis už ką balsuoti, turėtų sąmoningai sugadinti biuletenį. Kalbant apie tai, kad žmonės privalo balsuoti, reikia  aiškiai įvardinti tokio pasyvumo priežastį. Lietuvoje nėra nei savivaldos, nei demokratiškų savivaldos rinkimų. Visą laiką vyksta spektaklis, todėl manyčiau, kol nebus pradėta iš pagrindų vieningai ir ryžtingai keisti rinkimų į savivaldą tvarka, jokių pokyčių nebus.


– Kokių pokyčių turėtų reikalauti žmonės? 
– Tie pokyčiai yra seniausiai žinomi, nes jie taikomi demokratiškose Europos šalyse. Svarbiausi reikalavimai būtų tokie: piliečiai turi nediskriminacinėmis sąlygomis tiek patys kelti savo kandidatūras rinkimuose, tiek privalo turėti teisę sudaryti vadinamuosius rinkėjų sąrašus. Tokie sąrašai sudaromi ar egzistuoja teisė juos sudaryti demokratiškose Skandinavijos šalyse. Jie yra stebuklingas vaistas, nes visos veikiančios partijos žino, kad jei jie ignoruos piliečių nuomonę ir interesus, akimirksniu gaus pavojingą konkurentą. Tuo tarpu Lietuvos rinkimų įstatymai parašyti specialiai taip, kad į rinkimus nepatektų jokios alternatyvios realios jėgos arba asmenys.

– Bet šiuose rinkimuose leidžiama kandidatuoti atskiriems asmenims ir judėjimams? 
– Tas išsikėlimas apsunkintas diskriminacinėmis sąlygomis, reikia surinkti krūvą parašų. Trumpai tariant, galima sakyti, kad  nebeliko galimybės toliau ignoruoti tą problemą, ir suvaidinta, kad reaguojama į piliečių lūkesčius. Todėl buvo padarytos karikatūriškos ir kosmetinės rinkimų įstatymo pataisos. Tačiau iš tiesų pagrindiniai barjerai, neleidžiantys be kliūčių piliečiams dalyvauti  rinkimuose, buvo palikti.


 – Gal problema ta, kad Lietuvoje įprasta balsuoti už savus ar pažįstamus? 
– Manau, kad tai visiški beprasmiški dalykai. Tokios sąvokos kaip „savi“ ar „pažįstami“ politikoje  negali egzistuoti. Iš tiesų, ypač savivaldos rinkimuose, turi dalyvauti žmonės, turintys gerą reputaciją. Jie turi būti arti rinkėjų, todėl kitas būtinas reikalavimas būtų smarkiai mažinti Lietuvoje rinkimų apygardas, kad žmonės asmeniškai pažinotų, ką jie renka. Pavyzdžiui, Vilniuje galėtų būti 6-8 rinkimų apygardos. Žmonės nepažįsta, ką jie renka, todėl šis pasiūlymas būtų labai svarbus. Dar vienas dalykas – biuletenyje reikėtų įvesti grafą „Balstuoti prieš visus“. Tokios grafos įvedimas neleistų nuslėpti piliečių nepasitikėjimo politine sistema mąsto.


 – Nemanote, kad įvedus tokią grafą rinkimai neįvyktų? 
– Manau, kad įvedus tokią grafą susirinktų dar daugiau žmonių, ir rinkimai įvyktų. Kitas dalykas, kad tie rinkimai atskleistų, jei juose masiškai balsuotų prieš esamas partijas, būtinybę iš esmės keisti ir demokratinti politinę sistemą.


– Jūs pats eisite balsuoti?

– Kol kas dar svarstau, bet manau, kad nueisiu. Bet save priskirčiau prie tų, kurie nemato už ką balsuoti. Bet galbūt paskutinę akimirką, atidžiai ištyrinėjęs sąrašus,  apsispręsiu.  Jei būtų grafa „Balsuoti prieš“, pažymėčiau ją, nes esu iš tų žmonių, kuriems šiandieninė rinkimų sistema ir politinės partijos kelia nuoširdų pasidygėjimą. 

– Kas Jus įtikintų balsuoti už vieną ar kitą asmenybę ar partiją?

– Labai paprasti dalykai. Politinės idėjos, kurias kaip politologas aš moku įvertinti, kiek jos realistiškos ir pagrįstos. Kita vertus, mūsų laikais išmokta ir labai gražiai kalbėti. Todėl vienintelis kelias yra surinkti kuo daugiau informacijos apie sąrašuose esančius žmones. Jei rinkčiausi iš sąrašo, rinkčiausi švariausią įmanomą.  

– Ką daryti paprastiems gyventojams, neturintiems politologinių žinių?
– Domėtis sąrašo švarumu. Vis dėlto dabartinėmis sąlygomis, pagrindinė sąlyga tapo elementarus žmogaus padorumas. Todėl bet kuriame mieste ar gyvenvietėje daugiau ar mažiau žinoma, kas yra vieni ar kiti nariai. Rinkčiausi sąrašą, kuriame mažiausiai neaiškios reputacijos verslininkų, kokiais nors skandalais ar kriminalinėmis istorijomis pagarsėjusių žmonių. Taigi kriterijus yra aiškus, bet tokiais dalykais privalu domėtis.  

– Rajonuose žmonės vieni kitus pažįsta, bet balsuoja ne už padorų, o už tą, kuris garsiau šaukia. 
– Jei žmonės nevertina padorumo, tai yra jų pačių nelaimė. Galima patarti tik viena – vadovaujantis sąžine ir jos reikalavimais niekada nepralaimime. 

– Kokių klaidų nedaryti tiems, kurie vis dėlto ateis balsuoti? 
– Pirmoji klaida – ateiti visiškai nepasidomėjus iš anksto, kokie asmenys dalyvauja rinkimuose. Išvakarėse atsiunčiama įvairi medžiaga, tad atidžiai pasiskaityčiau partijų ir kandidatų sąrašus,  pasišnekėčiau su kaimynais, kas ką žino apie kandidatuojančius ir kas mažiausiai įtartinas.

http://www.musulaikas.com/?id=5&nid=1357

Интересная статья? Поделись ей с другими:

Добавить комментарий


Защитный код
Обновить

Последние новости Литва

Список видео