P. Šliužas: kentėsime dar labiau

p-sliuzas-kentesime-dar-labiau

Su ūkininku Pranciškumi Šliužu susitikome ūkyje, kuriame jis gyvena ir triūsia nuo 2000-ųjų. Buvęs Žemės ūkio ministerijos valdininkas, populiarių laidų vedėjas tvirtina, kad Lietuvoje buvo kryptingai naikinamos vietos galvijų veislės ir sėklos.

Pavasarinės bulvių, svogūnų sėklų kainos, žiemos įšalo bausmė žiemkenčiams rodo, kad Lietuvos ūkininkams šie metai nebus lengvi. Ko galėtume tikėtis rudeniop?

Apie sėklas nėra reikalo ir kalbėti, nes kasmet bus tik blogiau. Visa tai, kas Lietuvoje padaryta per pastarąjį dešimtmetį, buvo nukreipta į tai, kad neturėtume savo sėklų. Lygiai taip pat neturime ir gyvulių spermos. Tikras stebuklas buvo tai, kad suradus Lietuvoje žemaituko kumelę ir kažkur Vokietijoje eržilą, pavyko atgaivinti žemaitukų veislę.

Sėklų Lietuvoje jau nėra. Viskas buvo daroma tam, kad mūsų veislės ir sėklos būtų paneigtos kaip neperspektyvios ir kad būtume priversti pirkti sėklos iš užsienio – nuo javų iki gyvulių, o kai kuriais atvejais – ir savo pačių. Tiesa, gyvulininkystėje tai dar įmanoma, nes žinduoliai (mes – taip pat žinduoliai) kol kas yra aukščiausia Žemėje biologinė klasė. Visi žymieji genetikai pradėjo nuo augalų.

Trakų Vokės augalininkystės ūkyje buvo tobulinamos lietuviškos bulvių veislės, bet jų jau neliko. Dabar už sėklines bulves turguje prašoma 2–4 litų už kilogramą, už svogūnų sėklą – 40 litų! Prieš metus kainos buvo bent 5 kartus mažesnės. Taigi būtų logiška, jei prekybos centrai bulvėms nustatytų 10 Lt/kg kainą.

Galiu išvardyti tūkstančius Europoje sukurtų kultūrinių augalų, kurie, pasėti ar pasodinti palankiomis oro sąlygomis, duoda gerą derlių, bet sėklos iš jų neišauginsi, nes tai hibridai. O hibridai neturi tęsinio, jie nėra veislė, o tik veislių kombinacija, mutantai. Tai tvirtinu kaip žmogus, turintis biologo išsilavinimą.

Ateityje kentėsime dar labiau, nes visos veislės nutįsta iki Vokietijos, Anglijos, Amerikos ir nėra pritaikytos Lietuvos klimatui. O juk lietuviški rugiai, bulvės iškentėdavo bet kokias žiemas.

O rapsai, kuriuos ragina auginti kuro pramonininkai?

Rapsai – taip pat ne išimtis. Pas mus puikiausiai derėjo linai, iš kurių galima ir aliejų spausti, ir drobeles austi. Juos pakeitė rapsai. Viskas, kas buvo lietuviška, sunaikinta visiškai. Buvau Baisogaloje, Dotnuvoje. Baisogaloje buvo veisiamos lietuviškos kiaulės, žąsys, žemaitukai, o mūsų Vyriausybė neskiria lėšų nė sėklai išsaugoti.

Taip ir yra: kai gaisras, potvynis ar kitokia stichinė nelaimė šalyse, kuriose auginama sėkla, kur nors Vokietijoje, Amerikoje, Japonijoje ar Kinijoje – tiesioginė bėda ir Lietuvos ūkininkui. Tai pasekmė ir to, kad Lietuvos, pagrįstai laikytos žemės ūkio kraštu, su kuriuo kadaise skaitėsi net Rusija, žemės savininkams ES mokėjo didžiulius pinigus už tai, kad neaugintų nieko, ką būtų galima parduoti. Kiekvienas doras lietuvis pasakytų, kad tai – ne parama, o žemdirbio žlugdymas, bet pinigus ėmė! Lietuvos klimatas yra idealus žemdirbystei, o mums Europa kiša eurus, kad apleistume žemę, galinčią auginti sveikiausią Europoje maistą.

Tačiau toji parama juk didino vartojimą, tie žmonės pirko ir jūsų užaugintą duoną.

Galėčiau, ko gera, pirštais suskaičiuoti, kiek kartų per dešimtį metų esu buvęs parduotuvėje druskos ar pipirų. Mane maitina žemė. Aš čia iš tiesų esu nepriklausomas ir jei kas nors mėgins iš manęs atimti žemę, ginsiuosi visomis įmanomomis priemonėmis. Visi karai kilo dėl žemės, nes žemė yra visa ko pagrindas. Be žemės nėra valstybės, todėl nesuprantu ir neįsivaizduoju, kodėl Lietuvos žemė tapo preke, kilnojamuoju turtu. Ir apskritai – kodėl, pavyzdžiui, mano kaimynas, turėjęs hektarą žemės palei Kauną, galėjo jį iškeisti į 34 hektarus mano pašonėje, t. y. gavo visą kaimą! O aš negaliu viso tėvų ūkio, 18 ha, susigrąžinti, nes kadaise kažkas nusprendė, kad stambesnius ūkius reikia smulkinti ir išdalyti.

Ar ūkininkas galvoja, ko sulauks rudenį?

Be abejo, visada žiūriu į dangų. Tačiau niekaip nesuprasiu tų, kurie kalba apie vadinamąją specializaciją. Mano ūkyje yra visko, kas mane maitintų: nebus palankūs metai rugiams – bus bulvių, pritrūks šieno – gausiu iš kaimyno šienainio arba to paties šieno mainais į tai, kad kartą jam nušienausiu pievą. Svarbiausia yra išsaugoti Saulės ryšį su Žeme. Saulė dovanoja energiją, ir tik mūsų, o ne pinigų reikalas, kaip tą energiją galėsime panaudoti. Visada nešiojuosi rusišką „červoncą“ (dešimt rublių – K.Š) ir 10 litų. Kuo virto rusiškas rublis, už kurį kadaise buvo galima butelį gero konjako nusipirkti? Ar galime būti tikri, kad tuo nepavirs ir 10 litų? Jais dabar mokama už Lietuvos žemę, o ją nori pirkti, pavyzdžiui, danai, kurie turi puikią kolonijinę patirtį.

Bus tęsinys


CV: Pranciškus Šliužas

Gimė 1952 m. Dainiuose (Kaišiadorių r.).
1970 m. baigė Žiežmarių vidurinę mokyklą, dirbo kaimo kultūros namų vadovu, apylinkės Vykdomojo komiteto tarnautoju, studijavo miškininkystę.
1976 m. Lietuvos veterinarijos akademijoje baigė zooinžinerijos specialybę.
Nuo 1976 m. Lietuvos radijuje rengė laidą „Kolūkietiška radijo stotis“.
Nuo 1983 m. dirbo zootechniku Kretingos r. Jokūbavo kolūkyje.
1984 m. pakviestas į Žemės ūkio ministeriją. Vėliau ėjo Valstybinio agropramoninio komiteto pirmininko pareigas. Pastarąjį reorganizavus į Žemės ūkio ministeriją, dirbo žemės ūkio ministro padėjėju.
Nuo 1990 m. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Sodyba“ („Po savo stogu“), „Pyragų nebus be noragų“.
Nuo 2000 m. ūkininkauja tėvų žemėje, Dainiuose.
Nuo 2011 m. – Kaišiadorių r. savivaldybės tarybos narys.

„Ekonomika.lt“ tęsia pokalbį su Pranciškumi Šliužu – buvusiu valdininku, populiarių laidų vedėju, dabar gi – ūkininku.

Grįžkime prie žemės, kaip prekės. Prisipažinsiu, man ši mintis pasirodė ganėtinai originali, turint omeny jau susiformavusią tradiciją.

Reikia tik pamąstyti, pasistudijuoti filosofų, ir viskas stos į savas vietas. Sistema turi būti visiškai kitokia, brolau, visiškai kitokia. Prieš septynetą metų, kai ėjau į Seimo rinkimus ir manęs neišrinko, spjoviau į viską, sėdau savo ūkelyje, studijavau filosofiją. Mano parankinės knygelės, šiandien jau visiškai sutrintos, buvo Markas Aurelijus, Konfucijus, Šopenhaueris, Seneka. Su šiais keturiais vyrais išsiaiškinau viską iki siūlelio. Per tuos penkerius metus supratau viską. Apsibrėžiau tam tikrą ratą. Man sako: taigi pažinimas yra didesnis. O aš atsakau: nereikia man visko, aš nenoriu visko pažinti. Aš apsibrėžiau tam tikrą pažinimo ratą ir labai gerai viską išstudijavau. Tame rate turiu visišką komfortą, čia neturiu jokių problemų, jokių rūpesčių, nes viską čia žinau, lygiai kaip savo ūkelyje puikiai žinau, ką man reikia daryti. Žinau, kiek man reikia pievos, kiek arimo. Pernai supuvo šienas – įjungiau kitą elementą. Daugiau šieno turi kaimynka. Ji davė man šieno – aš dabar nušienausiu jai pievą. Kitas kaimynas specializuojasi gaminti šienainį – patalkinsiu ir jam. Išsisukome. Ir nuo to pridedamoji vertė tik auga.

Tai kokia gi toji sistema?

• Pirmiausia yra žemė (brėžia apskritimą - 1). Tai išeitinė pozicija. Ją galime vadinti Dievu. Tai vienintelė nekintama brangiausia vertybė. Be žemės mes esame nulis, niekas. Žemę aš imu kaip visą žemės rutulį, teritoriją. Čia yra ir vanduo, ir miškas, ir dirbama žemė, ir keliai, ir visa kita.

• Kai yra žemė, ant jos gali gyventi žmogus, arba tauta (apskritimas šalia teritorijos - 2). Jeigu tauta, arba žmonės, neturi savo žemės, jie yra klajokliai. Visi konfliktai visais laikais kilo dėl žemės, dėl teritorijos. Didžiausios katastrofos, karai kilo dėl žemės. Gretimame kaime dvidešimties vyrų kauleliai pūva. Ką jie gynė? Smetoną? Žemę! Kiekviena tauta plėtė žemėje savo arealą. Dabar teritorija yra daugmaž išsisluoksniavusi.

• Kai yra žemė ir tauta, galima kurti valstybę (3). Todėl ir mes, turėdami žemės ir lietuvius, sukūrėme valstybę.

• Valstybė kuriama tam, kad aprūpintų savo tautą būtiniausiomis priemonėmis. Tam kuriamas ūkis (4). Ūkio paskirtis yra nealkti, netrokšti, nešalti, t. y. tenkinti pirminius žmogaus poreikius. Paskui jau veistis, daugintis ir t. t. Ūkis per valstybę aprūpina būtiniausiomis priemonėmis.

• Kai tauta, sukūrusi savo valstybę ir užtikrinusi ūkį, gyvena soti, tada gali kultūrintis (kultūra, švietimas, sportas ir pan. –5).

• Šviesi, apsirūpinusi tauta yra galinga, su perspektyva (6).

• O ateitį privaloma užtikrinti normalia šeima (7), nes šeima papildo tautą.

Štai ir 7 elementų ratas. O 7 yra kas? 7 savaitės dienos, 7 kontinentai, 7 pasaulio stebuklai, 7 natos. 7 yra švarus, magiškas, teisingas skaičius. Todėl turime 7 elementus, o svarbiausias šios „gėlės“ elementas yra žemė. Tai visa gyvybė, esmė, vaisius, užuomazga. Žiedlapiai yra mažiau svarbūs, todėl žemę reikėtų laikyti kaip neįkainojamą.

Bet juk elementų galima prigalvoti daugiau. Pavyzdžiui, valdžia.

Tai –valstybės apskritime. Ką darys valdžia, jei nebus žemės?

Mokslas?

Tai – švietimo apskritime.

Vis tiek susidaro įspūdis, kad kažko prigalvoti galima.

Kažko? Pateiksiu pavyzdį. Kaip žinai, žmogus turi galvą, kojas, rankas – žodžiu, kūną. Bet pagrindas yra smegenų kamienas, nuo galvos iki uodegos. Galva yra labai pažeidžiamas dalykas. Kadangi stuburas eina iki užpakalio, o čia dvi labai minkštos vietos, galima prigalvoti, kad smegenys eina į tas dvi vietas. Toje vietoje smegenys bus labai apsaugotos, joms bus šilta, mažai tikimybės, kad susitrenks. Taigi prigalvoti galima. Bet tam ir sakoma: neieškok toj vietoj smegenų.

Prigalvoti nesiūlau, o dėstau tai, ką esu išmąstęs iki paskutinio siūlelio. Dar kartą kartoju: svarbiausia yra žemė, teritorija.

O kas atsitiko pas mus? Žemė jau pakibo ant plauko. Dar treji metai – ir mūsų žemę įsigis užsieniečiai. Todėl žemės – jau dabar sakau – greit neturėsim.

Bet juk sakoma, kad niekas niekur žemės neišsineš, gal net ir užsidirbs.

Ar kas nors kur nors išnešė Ameriką? Ar indėnų žemę kas nors išnešė? O kur jie atsidūrė?

Logiška.

Man anąsyk sakė: Gardinas buvo mūsų žemės. O tu ten dabar gali nueit?

Tai jau kita valstybė.

O apie ką aš šneku? Gal norit, kad būtų įkurta kita valstybė Lietuvos žemėje? Žemė mūsų pakibo ant plauko. Turim mažiau kaip trejus metus išgelbėti Lietuvos žemę. Ar dar yra Tauta – aš nežinau. Yra didelis klaustukas, kur ji: Airijoj, Anglijoj, Danijoj, Norvegijoj? Tai Europos tauta. Euražmogiai. Mes prarandame tautą. Valstybę turime? Iš jos jau nieko nebeliko. Sienų nebeliko, valdžia neaišku kam tarnauja, žmogus nežinia kokioje valstybėje gyvena, ūkis totaliai sugriautas.

O čia, aplink šį namą, – ne ūkis?

Čia yra mano maža valstybė. Kadangi dar turiu savo žemę, dar esu tauta, sukūriau savo valstybę, kultūrinuosi kiek noriu. Aš matau perspektyvą, nors labai miglotą. Deja, šeimą pamažu prarandu. Dabar šeima – tai tik aš. Mano šeima išsilakstė per šitą nelemtą tautos išbalansavimą. Dukra Austrijoj, vienas sūnus, ko gero, maus Švedijon, kitas dar nežinau.

Valstybinę tvarką apibrėžia rašinėlis, Konstitucija vadinamas. Joje 1–2 procentai yra to, ko mums reikia. Visa kita – jovalas, sugalvotas Nepriklausomybės atstatymo pradžioje, kai sąlygos buvo iš esmės visiškai kitos. Mano galvoje yra visiškai nauja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Šitos pataisyti neįmanoma. Bet koks taisymas vestų tik į pražūtį. Reikia ją mesti ir imti naują. Bet tam reikia kvorumo.

Kitas kelias – Respublikos Prezidentė arba Seimas pareiškia: „Praėjo 20 metų, ir, pasikeitus sąlygoms, kai jau supratome, ką reiškia kurti naują valstybę, turime priimti naują Konstituciją“. Bet to padaryti jie niekada nesiims, o gal neleis ir Konstitucinis Teismas, nes čia jis saugo pats save. Beviltiška.

Kitas variantas – referendumas. Yra toks variantas, bet jis vargu ar įmanomas, vargu ar Zenonas Vaigauskas registruos – juk reikia 300 tūstančių parašų su visais paviešintais asmens duomenimis.

Yra ir dar vienas kelias. Pagal dabar galiojančią tvarką galime sukurti gerą partiją, patekti į Seimą ir tada pasakyti, kad mes siūlome naujos Konstitucijos projektą. Aš pats darysiu žingsnį, organizuosiu tam tikrą referendumą, partiją, kuri ateis su visiškai kita, absoliučiai nauja mintimi, su visiškai nauja Konstitucija, visiškai nauja valstybe. Jei mes dar išlaikėme bent 100 tūkstančių tautos žmonių, man daugiau nereikia, ir aš kuriu naują valstybę. Bet tai tolesnis kelias.

O ūkis, kaip sakiau, jau visiškai sugriautas. Mes jau kiaulienos neužsiauginame, pieno neturime! Lietuvoje dabar yra apie 300 tūkstančių karvių. Jūs geriat ne pieną, o pamazgas. Jūs valgot š..., ne maistą.

Ką gaunam, tą valgom...

Tai va. Pateiksiu pavyzdį. Užsimanęs grybų, nuėjai į mišką. Ten valgomų grybų nėra – vienos musmirės. Ką gi, prisirenki musmirių ir valgai, nes labai nori grybų. Dabar lygiai tas pat su maistu. Užsimanęs valgyti, nueini į parduotuvę. Ten pilna pridėta maisto, bet jis visas yra nuodas. Kadangi nori valgyti, imi tą nuodą ir valgai.

Aš neinu į parduotuvę. Kartą per mėnesį nueinu tik druskos ir pipirų, o visa kita pasidarau savo rankomis. Ūkis – mano valstybė – mane visiškai aprūpina. Man gali nereikėti elektros, nereikia dujų – nieko. Aš vis tiek išgyvensiu, kadangi turiu žemę, kuri žemės padarą aprūpina viskuo. Kai iš manęs atims žemę, tada jau galas. Aš dabar esu visiškai nepriklausomas žmogus. Manęs neįmanoma sunaikinti, kol turiu žemę.

 

„Ekonomika.lt“ baigia pokalbį su buvusiu valdininku, dabartiniu ūkininku, sumaniusiu grįžti į politiką (savarankiškai išsikėlęs Kaišiadorių savivaldybės tarybos narys, besidairantis į Seimą).

Taigi, turbūt teisingai supratau: jeigu dabartinius emigrantus iš Lietuvos vadinate euražmogiais, tai, matyt, neslepiate ir kitų savo euroskeptiškų nuotaikų?

Be abejo.

Tačiau tai netrukdo Jums naudotis ES paramos lėšomis?

Be abejo. Aš negaliu būti visiškai kvailas ir sakyti, kad nieko neimsiu. Bet kiekvieną litą imdamas iš ES, aš jaučiu didžiulę moralinę traumą, nes iš kažko imu. Kažką reikės atiduot. Pasodinau 3 ha miško pagal ES programą. Bet tam, kad tai padaryčiau ir kad gaučiau pagal tą programą lėšų, 56 kartus važiavau į seniūniją, į rajoną, į Vilnių, į Kauną. Kiekvieną kartą sukardavau vidutiniškai po 60 kilometrų. Penkiasdešimt šešis kartus! Aš vargau, bet aš kantrus. Už tuos 3 ha per metus gaunu virš 1000 litų. Nežinau, kiek laiko tai tęsis. Jaučiu didelę moralinę traumą, nes numanau, kad ateis didelis bolševikas raudonom akim ir pasakys: „Tu tiek metų gavai iš mūsų paramą. Būk malonus, atiduok“. Ir aš nesu garantuotas, kad šito miško iš manęs nepaims kaip valstybės skolą, nes šiuo metu mažiausiai 200 000 litų kiekvienam Lietuvos piliečiui yra valstybės skolos. Įskaitant visų įmonių ir piliečių skolas, valstybė jau yra įsiskolinusi apie 100 milijardų litų.

Ir ūkio jau nebėra. Taip, aš kartais aviu tom kiniškom vyžom, ir man dėl to gėda. Lietuvis kaime vyžas nusipindavo pats. O dabar iš taip toli vyžas vežamės. Žinoma, būtų kvaila visiškai ignoruoti, būčiau visiškas atsiskyrėlis. Bet aš matau Lietuvą, jos veiklos kryptį.

Taigi, ūkio pas mus nebėra. Kaip sakiau, Lietuvoje yra 300 000 karvių, kai reikia bent 500 000. Kiaulių jau skerdžiame tik apie 800 000, nors reikia ne mažiau kaip milijono. Lietuva anksčiau augindavo 3 milijonus kiaulių. Net tarybiniais laikais šėrėm pusę Maskvos ir Leningradą. Mus vertino už tai, kad mūsų produkcija buvo velniškai tauri. Mes į kiekvieną grūdą, į kiekvieną pieno litrą įdėdavom daug darbštumo, šilumos. Nesu fanatikas, bet tikiu, kad ta šiluma, meilė persiduoda ir į maisto energetiką. Kiekviename mano pieno litre yra geros dvasios, šilumos, darbštumo. Tai žmones užburia. Todėl rusai mus vertino, kadangi jie ėdė tą maistą, lygiai kaip mes dabar ėdame vokiškus priedus ir durnėjam, kaip rusai ėdė lietuvišką maistą ir gerai protingėjo! Dabar mes to nedarome, todėl ūkio nebėra.

Kada nėra valstybės, tautos ir ūkio, mūsų švietimas ir kultūra nuėjo tokia idiotiška kryptimi, kad kvailiau sugalvoti jau neįmanoma. Viena iš kultūros sričių yra tas sumautas televizorius (aš dariau geras laidas), bet kai įsijungiu televizorių dabar, man gėda dėl savo kolegų. Įjungiu, pamatau ir iš karto išjungiu. Aš tokių laidų niekada nedariau. Mano laidas – ačiū visiems – dar prisimena.

Ir apie švietimą. Neseniai pakalbinau vieną aštuoniasdešimtmetį profesorių ir paklausiau: „Mielasis, ar tave pakvietė kada nors į mokyklą?“ Ne. Kaip galima auklėti jaunąją kartą, kai ji senelio nemato? Jie mato idiotišką mokytoją su savo kvaila programa, kurią gauna iš nežinia kur, ir kala idiotizmą vaikams. Profesoriui sakau: „Mes grąžinsim tave į mokyklą“. Ne kleboną reikia į mokyklą kviestis, o senelį, išmintį. Švietime išminties nėra, kultūroje jokio dvasios peno neliko, todėl ir kultūros elementas iš mūsų 7 ratų sistemos (žr. „Filosofija pagal Pranciškų -II) jau išmestinas.

Todėl jau nematome ateities ir perspektyvos, nesuvokiame, kas esame. Nežinome, būsime ar nebūsime tauta, nežinome, kokią valstybę turėsim. Jau nieko nesuvokiame. Taigi, išbraukiam dar vieną – perspektyvos – ratą (žr. ten pat).

Ir šeimoje nebėra jau mūsų. Įsivaizdavau, kad prie šito didelio stalo sėdės trys mano vaikai su žmonomis, anūkais. Bent kartą per metus, per Kalėdas, visi susėsime ir būsime darni šeima. Nieko panašaus. Šitas sumautas septynratis (žr. ten pat) ir šeimą išmetė velniop.

„TREČIASIS PASAULINIS“?

Taip ir sukamės septynračiu, ir vėl nori nenori grįžtame prie žemės, į septynračio centrą. Gerai, bet juk yra vadinamoji žemės ūkio paskirties žemė ir, pavyzdžiui, sklypai miestuose, kurie nemaitina, o tėra teritorija kokiam nors pastatui ar infrastruktūros objektui. Ar ir jie negali būti preke, jeigu naudojami grynai komerciniais tikslais?

Žemę skirstyti gali tik valstybė. Ir žemės ūkio paskirties žemė, ir kita žemė turi būti suteikiama tautiečiui neribotam laikui, iš kartos į kartą. Bet jeigu ja nesinaudoji ir parduoti prancūzui ar vokiečiui, tai jau tėvynės išdavimas. Už tai sušaudoma. Valstybė, nabagė Lietuvėlė, liko labai nedidelė. Ji per amžius jau taip susiaurėjo, kad mūsų kartai neduota teisės jos parduoti. Vyksta tikrų tikriausias trečiasis pasaulinis karas, žemės perdalijimas. Didžiosios valstybės mus nori paversti kolonijomis ir tai sėkmingai daro mūsų, avinų, akivaizdoje. Ateis danas, vokietis, olandas, nupirks iš mūsų už popierius (litus - red.) žemę, o mes už juos nusipirksim saldainių ir eisime vergauti.

O, pavyzdžiui, Danijoje, Vokietijoje, Olandijoje ar prekiaujama žeme?

Viduje prekiaujama, bet pabandykit įsigyti. Žinau, kad Danijos vyriausybė didžiulius pinigus moka tiems, kurie savo ūkius nori įkurti kitoje šalyje.

Danai, olandai, prancūzai ir panašūs buvo kolonizatoriai. Todėl visa ES kryptis ir numatyta naujoms kolonijoms steigti. Kolonizavę Afriką, prancūzai, danai, švedai, olandai pamatė, kad ėmė tamsėti. Todėl ėmė ieškoti ir atrado mūsų, baltųjų, teritorijas, kurias reikia kolonizuoti. Ko ėjo Napoleonas, Hitleris, ko kryžiuočiai ėjo į mūsų kraštą? Plėtė savo arealą, steigė savo kolonijas. Dabar vyksta trečiasis pasaulinis karas, perdalijimas, ir intervencija vyksta būtent tokiu būdu, superkant žemę.

Todėl žemę galima perskirstyti tik per valstybę. Yra sukurta sistema, kaip tai galima daryti. Žemės ūkio universiteto profesorius Pranas Aleknavičius jau seniai yra sugalvojęs žemės čekių sistemą: jei turiu 20 ha, tai turiu 20 čekių; kai nustoju žemę ar jos dalį naudoti, atiduodu atitinkamus čekius valstybei, ir ji man kažkiek atseikėja. Tų čekių įsigyti arba skirti žemę gali tik valstybė kaip kreditorius, jei imsiesi ją prižiūrėti.

Visi popieriai kada nors beverčiai tampa, o žemės jau neturi. Ar matei kaip spausdina pinigus? Kaip laikraščius. Tai ar galima už tuos popierius parduoti žemę? Jeigu futbolininkas už įspirtą įvartį gauna milijoną, tai aš visą gyvenimą būdamas šūde tiek nesukaupiu. Argi galima palyginti šituos dalykus? Ekonomika visiškai išsiklaipė. Todėl pinigas šiuo metu yra nulis.

Bet juk žemė – tai ir grąžinta nuosavybė.

Žemės nuosavybė yra idiotizmas. Žemės nuosavybė priklauso nuo valstybės ekonominės farmacijos. Kokia yra tvarka, toks ir požiūris į žemę. Atėjo rusai – žemę nacionalizavo, atėjom mes – padarėm nuosavybę. Tai tik požiūris.

O kaip grąžinta? Žemė tapo kilnojamuoju turtu, ir tai dar viena nesąmonė, todėl visų be išimties žemės nuosavybės dokumentai yra neteisėti, juos reikia anuliuoti ir žemę atiduoti tautai. Tik tautos nuosavybė yra žemė. Ir valstybė yra tautos nuosavybė. Kaip ir ūkis, kaip ir kultūra ir visa kita. Yra uždaras ratas, kurio pažeisti negalima (žr. ten pat). Jei bent vieną elementą iš to rato išmesi, netenka prasmės niekas.

Turėdamas savo žemės lopinėlį, esu visiškai savarankiškas žmogus. Jei iškils grėsmė mano žemei, ginsiu ją iš paskutiniųjų. Kiekviena mūsų žemės pėda nusėta protėvių kaulais. Visi jie kovojo už žemę, pradedant Pilėnais, tegu tai buvo legenda, visi kovėsi už žemę, nes tai yra nepriklausomybės laidas.

Dar kartą kartoju, kol turiu žemės, esu nuo nieko nepriklausomas.

Bet nuo oro vis dėlto priklausomas?

Aš oro pakeisti negaliu. Na ir kas, kad iššalo mano žiemkenčiai? Pasėjau vasarinių. Neišaugs vasariniai – bulvių užaugs, užtrūko viena karvė – ar tai jau krizė, ar tai tragedija? Tai natūralu. Tam ir esi žmogus, kad išgyventum. Vilkas bėgdamas gal irgi ne iš karto grobį pagauna, savaitę gal paalksta, bet kitą kartą pagaus. Todėl jokios krizės nėra ir nebuvo. Tai yra mitas.

Yra dar ir kitas ratas: valstybės aparatas (1), maisto ūkis (2), pramonė (3), kultūra (4), švietimas (5), paslaugos (6), socialinė sauga (7). Aš vienas galiu išmaitinti daugiausia šešis. Šiuo metu Lietuvoje turiu išmaitinti 14: valdininkus, kultūrininkus, mokytojus, žurnalistus, pramonininkus ir t.t. O kiek dar vaikų, paauglių, pensininkų. Kas atsitiko mūsų valstybėje? Valdininkų dvigubai daugiau negu reikia, pensininkų – geras trečdalis gyventojų, paslaugų sfera išsiplėtusi iki siaubo, o kur dar kas septintas bedarbis? Dainuoja, groja kiekvienas, turi klausą ar neturi. O valgyti nori visi. Pagal mano Konstituciją dirbti ir užsidirbti privalo visi.

Grįžtu prie maisto ūkio. Jis turės prasmę tik tuomet, kai žaliavos gamintojas, perdirbėjas ir pardavėjas bus vienoje grandinėje. Tai maisto ūkio esmė. Labai giliai išstudijavau šią grandinę kitose šalyse. Stiprioje valstybėje visos šios grandys yra vienoje tvirtoje grandinėje, vienas nuo kito tiesiogiai priklausomi. Nėra atskirų maksimų. Danijoje, Olandijoje 90 proc. tokių įmonių yra grandinėje, komplekse. Perdirbėjas, įdiegęs naują technologiją, lėšų duoda ir tam, ir kitam; jei prekybininkas gerai pardavė, jis lėšų duoda ir tam, ir tam; jei ūkininkas gerai užaugino, jis pigiai parduoda ir tam, ir tam. Šitos visos trys grandys turi būti partneriai.

O Lietuvoje, ir visoje rinkos ekonomikoje ar ne tas pat?

Lietuvoje yra tik privatinė nuosavybė. O normalioje valstybėje turi būti privati, valstybinė ir kooperatinė nuosavybė. Yra trys nuosavybės formos, ir jos turi būti praktiškai vienodos, nors pradedančioje valstybėje valstybinė nuosavybė turi turėti ne mažiau kaip 50 procentų. Tik tada yra gyvybinga valstybė. O pas mus dominuoja privatinė nuosavybė. Iš jos valstybė bando mokesčius surinkti ir špygą gauna, nes jie slepia pelną, moka vokeliuose. Privati nuosavybė ginasi, nes valstybė, kuri turi rūpintis tavimi, pirmiausia rūpinasi savo aparatu. Kita vertus, valstybė nėra koks kūrinys, nuleistas iš dangaus. Valstybė – tai tu ir aš.

Taigi, mes sukūrėme valstybę, kad mums būtų geriau?

Turėtų taip būti. O ji išsigimė. Valdininkas apsitraukė, tapo kapsule. Valstybe tapo valdininkai, tai yra tie, kurie stovi arčiausiai lovio. Jie nusprendžia, kad reikia didinti mokesčius, nes jiems neužtenka, o jeigu ir to maža, tai dar mūsų sąskaita ir pasiskolins.

Kooperatinės nuosavybės pas mus apskritai nėra, nors kai kam gali atrodyti priešingai.

Lietuvoje turime Kooperatyvų sąjungą...

Aiškinu, kas yra kooperacija. Kooperatinė nuosavybė yra tada, kai visi su savo turtu susideda į krūvą ir susitaria, kad sudaro kooperatyvą. Vienam pasitraukus, jo turtas pasilieka kooperatyve. Nei tu, nei tavo vaikai neturi teisės to turto pasiimti. Parduoti gali tik paskutinis likęs kooperatyvo narys. Kitaip tariant, kooperatinės nuosavybės esmė yra „įnešei ir pamiršai, kad buvo tavo“. Gali visu kooperatyvo turtu naudotis, dalyvauti valdyme, daryti ką nori, bet atsiimti įnešto turto negali.

Jūsų filosofija, be abejo, įdomi ir tikriausiai turi daug tiesos. Bet ji gali veikti tik tada, kai į nuosavybę niekas nesikėsina. Mes, deja, esame vėjų pagairėje. Esame maži didelių priešingų jėgų apsuptyje, todėl negalime būti garantuoti, kad į mūsų nuosavybę niekas nesikėsins. Dėl to nori nenori turime prie ko nors šlietis. Šiuo atveju pasirinkome ES ir NATO, o ne Rusiją ir žlugusį Varšuvos bloką, nes mums (juk įvyko ir referendumas) taip atrodo geriau. Taigi, tokia plika filosofija kaip Jūsų kažin ar gali būti gyvybinga. Net ir Jūsų sugalvotą Konstituciją juk reikėtų derinti prie ES įstatymų.

Deja, šioje vietoje teškiu elementarų argumentą, kad kaip Tarybų Sąjunga, taip ir Europos Sąjunga grius. Akivaizdu, kad ir ES valstybių kultūros, ir interesai yra visiškai skirtingi. Visos imperijos žlugo. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kuria taip didžiuojamės, juk irgi buvo imperija. Nebent jeigu sumanysime ignoruoti istoriją, jos patirtimi, kuria aš remiuosi. Jeigu neturėsime sistemos, tai ES imperijai griuvus, vėl nuplauksime nežinia kur. Todėl mano galvoje yra sistema, kurią bet kuriuo metu galiu paskelbti. Jeigu įmesiu auksinį pinigėlį į mėšlo krūvą, vis tiek jis bus auksinis pinigėlis. Mums svarbu susiformuoti tvirtą poziciją, išlikti. Nesvarbu, kur būsime: ar mėšlo krūvoj, ar aukso skrynioj kartu su kitais pinigais, bet mes būsim.

Kai jausimės ne valstybėje, o Europos Sąjungoje ar kuriame kitame darinyje, tada mūsų jau nebėra. Aš su tokia teorija sutinku, bet to nenoriu. Aš dar priešinsiuos.

Daug laksčiau po svietą, įvairius darbus dirbau, bet visada turėjau savo kainą. Mane išmetė iš buto – susikroviau visas manatkes ir grįžau čia. Čia visada buvo mano atsarginis aerodromas. Visada. Mano gyvenime buvo didžiulių permainų, įvairiausių nutikimų, bet grįždavau čia. Tėvas keikdavo, bet priimdavo. Lygiai taip dabar aš perėmiau tėvo, tėviškės, tėvonijos, žemės vaidmenį. Aš saugau šią teritoriją ir bet kada esu pasirengęs priimti savo sūnų paklydėlį, nesubalansuotą žmogų, keliauninką ar pakeleivį, pasirengęs kiekvieną pamaitinti, pagirdyti, sušildyti. Todėl mūsų tikslas yra išsaugoti branduolį ir žmoniškumą. Jeigu nutarėm ištirpti, sutinku. Tada – viskas. Tapkime euražmogiais ir nekreipkime į nieką dėmesio. Aklai vadovaukimės ES įstatymais, dargi juos pakoreguodami savo nenaudai. Bet aš to nenoriu, nes esu giliai giliai lietuvis. Nacionalistas, jeigu norite. Bet nacionalizmas yra vienintelis būdas veislei išlaikyti.

Jeigu savo karvę apsėklinsiu visiškai svetimu kitos veislės buliumi ir tą mišrūną pasiliksiu, ji kurį laiką pieno gal duos ir daugiau (o gal ir visai neduos), bet aš normalių palikuonių jau neturėsiu. Lygiai taip ir lietuviai. Mes ir taip ilgai kentėjom nuo polonizacijos, prikryžminti su lenkais, rusais, kazachais, dabar jau ir su afrais, tad norėdami išsaugoti veislę turėtume labai susitelkti.

Mano pavardė gal kam atrodo negraži, bet prie jos, bratka, nieko nepripaišysi. Aš kartais sakau: „Šliužas ne nuo bjaurumo, o nuo šventumo.“ Kadaise lietuviai garbindavo šliužus. Kartais man suvirpa širdis, kai per kokį televizorių išgirstu: „Oi, šliužas tu.“ Manimi keikiasi! Bet vis tiek sakau: nacionalizmas yra vienintelis būdas išlikti tautai. Galime vadinti tautiškumu, bet iš esmės tai vis tiek vienintelis būdas išsaugoti veislę, išlikti. Lietuviai yra žmonių veislė, sena veislė su savo senovine kalba, viena iš seniausių pasaulyje neišnykusių kalbų. Daug kas įsižeidžia veisle pavadintas, bet aš tai kalbu turėdamas biologo išsilavinimą.

http://www.ekonomika.lt/naujiena/p-sliuzas-kentesime-dar-labiau-i-8009.html

Интересная статья? Поделись ей с другими:

Комментарии   

 
#1 Guest 01.10.2015 14:32
Комментарий был удален администратором
 

Добавить комментарий


Защитный код
Обновить

Последние новости Литва

Список видео

Последние комментарии

Сейчас на сайте:
  • 1 гость
  • 1 робот
  • [Bot]
Всего пользователей: 0