Ką valgysime: lietuvišką mėsą ar ES stalo likučius?

klonuotas_maistasŠiandien pietums – patiekalas iš mėsos. Stop! Iš kokios mėsos? Lietuviškos? Užsienietiškos? O gal jau tiek perdarytos (turiu minty klonuotą mėsą, kuri jau nebe naujiena pasaulyje – tokia egzistuoja ir tokia keliauja pas vartotojus. Beje, Europos Parlamentas bandė patvirtinti direktyvą, pagal kurią klonuotą mėsą galima būtų atskirti nuo natūralios, tačiau Europos Komisijai nesutikus su tokiu ženklinimu, belieka tik spėlioti ką valgome – ar tikro gyvuliuko mėsą, ar jo klono), kad iš mėsos liko tik pats pavadinimas? Graudu ir juokinga.

Mūsų tiek daug žemelėje, kad mėsytė nespėja deramai save patiekti mums, mėsėdžiams. Žmonės patys nusprendžia, kada jau gatavas paršelis ar veršiukas ir tiekia jį ant stalo: jei normali kiaulaitė tik per metus užauga, tai mums ją patiekia per kelis mėnesius spėjusią bręsti ir subręsti.

Ironiška tai, žinoma. Tačiau kartu ir pikta, kad gyvendami tik vieną kartą negalime net maitintis prideramai! Ar todėl, kad mūsų valdžia be galo „myli ir rūpinasi“ savais žmonėmis? Na gi ne! Kokio velnio lietuviškai mėsai uždėti beprotiški reikalavimai: tai kiaulidėse privalu taikyti tik tokius, o ne kitokius normatyvus, galvijams prižiūrėti sukurti nerealūs reikalavimai. Ūkininkams tikrų tikriausias apynasris užvilktas – dėl nepagrįstų (bet teisiškai lyg ir pagrįstų) aplinkosauginių reikalavimų, žaliųjų rėkavimų ir grasinimų – jiems tiesiog neapsimoka nei kiaulių, nei galvijų auginti.

O dar mėsos produkcijos kainų įvežimo ir išvežimo kainų skirtumas – akivaizdus. Atsivėrus ES rinkai, kiaulių bei galvijų augintojams tiesiog neapsimoka auginti mėsą vietinei produkcijai – pašarų suvartojimas prilygsta priduodamo gyvulio kainai. Dar jeigu kiaulių Lietuvoje išauginama per metus virš 407 tūkst. t, galvijų – virš 309 tūkst. t, per pastaruosius trejus metus importuota mėsos ir jos subproduktų per 1 mln. t – tai ką tūlam žmogeliui daryti? 

Eiti į prekybos centrą ir nesidomėti, kokia mėsa guli ant prekystalio, o paprasčiausia ją nusipirkus suvartoti? Na taip, produkcijos asortimentas prasiplėtė. Dabar galima nusipirkti ne tik gaminių iš lietuviškos mėsos, bet ir iš daniškos, lenkiškos, vokiškos, belgiškos... Tačiau šioje vietoje apie gaminio kokybę neverta kalbėti – beveik viską lemia gaminio kaina. O atvežtinių gaminių kaina yra žemesnė.

Net plaukai šiaušiasi – Lietuvoje, rodos, buvo ir bent būtų buvę visos tinkamos sąlygos savo tautiečiams tiekti savo išaugintą mėsą – bet ne! Kuo, jei ne išsidirbinėjimu, galima pavadinti tai, jog dar gyvų galvijų ir kiaulių skerdimui ir auginimui per pastaruosius trejus metus į šalį įvežta virš 105 tūkst. vnt.?! Ir kuo toliau, tuo importuojamų gyvulių skaičius didėja. Anot Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovų, sugriežtinus įvežamos produkcijos kontrolę, importo mastas kiek sumenko, tačiau tai beveik nekeičia esamos padėties. Mūsų žmonės vis tiek atsigręš į pigesnį mėsos gaminį, nors Kauno technologijos universiteto Maisto instituto atlikti šalyje gaminamos bei įvežamos mėsos ir jos gaminių kokybės tyrimai parodė, kad būtent lietuviška mėsa ir jos produktai vertingesni nei atvežtiniai. Tačiau miesto prekybos centruose daugiausia tiekiama užsienietiška mėsos produkcija ir ta užsienietiška geriau perkama. Kodėl? Dėl to paties – kainų skirtumo.

Didžiųjų šalies prekybos centrų atstovai patys tvirtina, kad lietuviška mėsa jiems yra per brangi, o užsienietiška – įkandama. Nors, žinoma, ir prekybos tinkluose galima įsigyti lietuviškos produkcijos, tačiau dažnai ji būna pateikiama gudriai supakuota taip, kad net ir paprastam pirkėjui ne visuomet suprantama ir aišku – kad štai, gaminys yra lietuviškas. Per sunkmetį pats premjeras skatino kiek galima daugiau kelti vidaus vartojimą. Tik bėda ta, kad tą vietinį vartojimą kelti, kuris yra patiekiamas su tokia apgaulės doze – nėra taip paprasta. 

Juk jeigu nori nusipirkti lietuvišką prekę, niekas jokios garantijos neduos, kad ta lietuviška prekė ir guli tau padėta po nosim. Jeigu mėsos gaminio žaliava ar jos dalys yra, tarkim, iš lenkiškos kiaulaitės ar vokiško jautuko, bet ne vietinės kilmės, tas gaminys bus pateiktas kaip lietuviškas. Kas ką beatskirtų? Ant gaminio etiketės tiesos nurodyti apie tą produktą niekas nereikalauja.

Prekybininkai, tiekėjai – sau, vartotojai – sau. Kaip Ivano Krylovo pasakėčioje apie gulbę, vėžį ir lydeką, kurie vieną vežimą traukė į skirtingas puses. Kas gavosi? Šnipštas. Ką daryti? Atsakymas vienareikšmiškas – netrukdyti (o tai reiškia – neriboti visokiais absurdiškais draudimais) ūkininkams dirbti savo darbą. Kitaip sakant – kiekvienam savo.

http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/jramonas-ka-valgysime-lietuviska-mesa-ar-es-stalo-likucius.d?id=44813481

Интересная статья? Поделись ей с другими:

Добавить комментарий


Защитный код
Обновить

Последние новости Литва

Список видео

Последние комментарии

Сейчас на сайте:
  • 1 гость
  • 1 робот
  • [Bot]
Всего пользователей: 0