Baltarusijos opozicijai pinigai buvo saugojami ir Vilniaus geležinkelio stoties bagažo saugojimo kamerose

gelz_stotis680

Vyriausybės Rūmų Minske šturmas sukėlė Baltarusijos visuomenės pasipiktinimą. Šių įvykių ištakos yra žinomos. Užsienyje veikiantys analitiniai centrai suformavo bei finansavo tam tikras radikaliąsias struktūras. Jos ir pamėgino nuversti teisėtą valdžią bei įpiršti visuomenei savąją „demokratijos“ sampratą.

Dabar jau esama įvairių šių įvykių interpretavimų. Visuomenės nuomonei peršamas absurdas. Intensyviai aiškinama, jog į aikštę atėjo tik taikiai nusiteikę piliečiai, neva tai norėję tik „sužinoti įvykusio balsavimo rezultatus“. Kalbama, esą jokio organizacinio prado iš viso nebuvo, antai viskas įvyko savaime.

Tie, kas taip nesąžiningai interpretuoja šiuos įvykius, primena Lenkijos bei Vokietijos užsienio reikalų ministrų lankymąsi Minske, kuomet šie siūlė „gerai sumokėti“ už „teisingai surengtus rinkimus“.

Garsiai šaukia ir tokie agresyvūs politikai, kaip frau Bek, ponas Buzekas. Jie įnirtingai reikalauja visų įmanomų sankcijų prieš Baltarusiją.

Visiems yra žinoma, jog dabartinės Baltarusijos vadovybės užsienio politika grįsta vien draugiškumu bei siekiu stiprinti geros kaimynystės santykius su visomis šalimis. Vidaus politikoje yra siekiama užtikrinti Baltarusijos visuomenės stabilų bei kryptingą vystymąsi. Baltarusijos modelio išskirtinumą bei veiksmingumą nūdien pripažįsta net ir aršiausieji dabartinės valdžios priešininkai, tiek Baltarusijoje, tiek ir už jos ribų.

Tačiau pats faktas, jog gyvuoja tokia nepriklausoma valstybė, formuojanti savo politiką nacionalinių interesų pagrindu, sukelia tam tikrų išorės jėgų susierzinimą. Mat šios jėgos siekia užvaldyti dar nepasidavusias jų įtakai potarybinės erdvės valstybes, tarp jų ir Baltarusijos Respubliką (BR).

Priežastis, nulėmusi tokį išskirtinį užsienio politinių technologų dėmesį Baltarusijai, yra akivaizdi. Ji yra sąlygojama ne ‚demokratijos problemų“, o vien tik Baltarusijos geopolitinės reikšmės Europos erdvėje.

Tai, kad kai kurios Vakarų politinės jėgos siekia „iš aukšto“ žvelgti į Rytus, jau nereiškia nieko naujo. To buvo siekiama ir senovės „kryžiaus žygiais“, ir „Drangen nach Osten“ planu per Antrąjį pasaulinį karą.

Tačiau laikai pasikeitė. Karinė intervencija į šalį, siekiant nuversti valdantį režimą, jau nežada „teigiamo“ rezultato. Eskaluojama kitokia strategija – vidinių konfliktų, valdomų iš išorės, kildinimas. Šios strategijos ryškiais pavyzdžiais jau tapo vadinamosios „spalvotosios revoliucijos“, įvykusios keliose potarybinės erdvės šalyse.

Jau ne pirmi metai, kaip šios strategijos įgyvendinimo mėginimų būta ir Baltarusijoje.

Bet, nepaisant tokių išskirtinių poveikio priemonių, antai – ekonominio spaudimo, bauginimo, įvairių sankcijų bei suvaržymų, Baltarusija ir toliau siekia savo tikslų bei įgyvendina savo nacionalinius interesus atitinkančią politiką, be kita ko, dalyvaudama įvairiuose projektuose, pasiūlytuose Vakarų. Pagrindinis toks projektas yra ES inicijuota „Rytų partnerystė“.

Tenka konstatuoti, jog ši programa tėra tik ertmė, kurią galima užpildyti kokiu bebūtų turiniu, priklausomai nuo momento interesų įgyvendinimo ypatumų. Ir ją kaipmat ėmė eskaluoti jėgos, siekiančios panaudoti Baltarusijos ir Europos santykių pagerėjimo vyksmą savanaudiškais tikslais. Būta mėginimo pasinaudoti „Rytų partneryste“ Baltarusijos sąveikos su Rusija silpninimui bei tam, kad paverstų BR anokiu „slopinančiu sluoksniu“ tarp Rusijos ir ES (t.y. „sanitarine užtvara“, taip pat ir tam, kad BR taptų pigių išteklių, įskaitant darbo jėgą, šaltiniu. Neveltui vienas iš Vakarų politikų dar 2009 metų lapkritį, bendraudamas su bendraminčiais, prasitarė, esą „Baltarusija – tai ta vieta, kur dar įmanoma kažką nugvelbti“).

Būta pagrindo manyti, jog „Rytų partnerystės“ viešos nuostatos itin tinka „Baltarusijos demokratizavimo“ strategijos įgyvendinimui. Tai ir veiksmingas valdymas bei stabilumas, ekonominis integravimasis į Europos politinius vyksmus, energetinis stabilumas bei tarptautinių bei asmeninių santykių formavimas ir galiausiai – „demokratijos plėtojimas“.

Ištraukos iš konfiskuoto PK ST (pilietinės kompanijos „Sakyk tiesą“) dokumento

Svarbiausias naujosios strategijos uždavinys – siekti, kad per artimiausius Prezidento rinkimus Rusija palaikytų lyderį tokios politinės jėgos, kurios platforma užtikrins, kad per metus (po rinkimų) bus pakeista valstybės visuomeninė santvarka bei socialinė-ekonominė struktūra, siekiant pakeisti BR Konstituciją bei įsteigti parlamentinę – prezidentinę respubliką. Tokios įvykių raidos nauda yra akivaizdi.

„Kovos dėl šalies“ epicentro perkėlimas į Parlamento rinkimus teikia vilčių visiems „reikšmingiems“ lošėjams Baltarusijos politinėje rinkoje.

Aktyvuojamas ir slaptas „kandidato“ palaikymas iš aukštų valstybės valdininkų, kariuomenės bei spec.tarnybų vyresniųjų karininkų, taip pat valstybinių įmonių direktorių pusės. Juk parlamentinė kova suteiks jiems galimybių ateityje savarankiškai kautis dėl valdžios.

Visi turės reikalų su „pereinamąja figūra“, galės susitelkti net ir „nesutaikomi priešininkai“.

Po to, kai Baltarusijoje įsigalės parlamentinė valdymo forma, šalyje iškils, jei ne „valdomas“, tai kur kas labiau nuspėjamas politinis lyderis.

Negana to, dabartinė BR ekonomikos struktūra vienaip ar kitaip yra palanki situacijai – „nugalėtojas gauna viską“. Ir tik parlamentinis modelis galės būti stabilus. Jis reikš „kovą pagal taisykles“ ir atitiks visų grupių interesus, nes joks subjektas negalės diktuoti savo valios kitiems.

Būtent šiuos tikslus suformulavo A.Feduta V.Nekliajevo programoje.

Atsižvelgiant į interesų svarbą, kampanijai „Sakyk tiesą“ buvo skirtos didžiulės finansinės lėšos. O jo įgyvendinimui, kaip parodė gruodžio 19-osios įvykiai, buvo panaudotas „liberalusis“ principas – naudotinos kokios bebūtų priemonės, įskaitant masines riaušes bei kraujo praliejimą.

Buvo surasta ir nauja figūra šios kampanijos įgyvendinimui – V.Nekliajevas.

Informacija pamąstymui

Iš PKST kūrėjo A.Fedutos aiškinamojo rašto „Apie atliktą darbą, plėtojant PKST“:

„V.Nekliajevas atstovauja vadinamajai kūrybinei inteligentijai. Jam būdinga tam tikra charizma, jis seniai nedalyvauja vidaus politikos vyksmuose. Jis nekelia visuomenei asociacijų su radikalaus opozicionieriaus įvaizdžiu, yra labiau žinomas kaip poetas.

Mes galime naudoti ir jo silpnybes. Praeity jis faktiškai buvo alkoholikas (daugelio meno žmonių liga). Anot mūsų ekspertų, tai sudaro sąlygas jo išskirtinumo, skirto aukščiausios misijos įgyvendinimui, idėjos formavimuisi.

Mes turime ir galingą kompromatą prieš jį, leisiantį jį įtakoti kokioje bebūtų projekto įgyvendinimo stadijoje.

Siūlome šią kandidatūrą naudoti kaip pagrindinę, kaip kampanijos veidą (figūrą). Anksčiau pasiūlytą kandidatą galima lygiagrečiai stumti kaip atsarginį variantą“.

Šiandien Baltarusijos teisėsauga tiksliai žino tas aplinkybes, kuriomis vienoje iš Briuselio kavinių įvyko susitikimas, per kurį užsienio žvalgybų bendradarbiai M., K. ir Š. mokė kampanijos „Sakyk tiesą“ vadovą.

Tai dabar buvęs kandidatas į Prezidento postą su apmaudu gailisi: „Mane panaudojo kaip prezervatyvą“ (rusiškame tekste – „menia ispolzovali kak gandon“), o tada jis buvo itin patenkintas tais pamokymais.

Nuo pat pradžių pilietinė kampanija „Sakyk tiesą“, visiškai užvaldyta užsienio kuratorių, buvo numatyta kaip „atsarginis ilgalaikis projektas“, orientuotas ne į pergalę per prezidento rinkimus, o į tolesnį ‚situacijos šalyje keitimąsi“ bei dalyvavimą 2012 metų parlamento rinkimuose.

Užsienio kuratorių rekomendacijų PKST vadovams teksto originale esama taktinių nurodymų, antai – atsiribojimas nuo „beviltiškos opozicijos“, atstovaujančios „demokratinėms“ politinėms partijoms:

- V.Nekliajevo uždavinys po rinkimų – iš dalies užpildyti A.Milinkevičiaus (judėjimo „Už laisvę“ lyderis, - S.S.) nišą, tačiau nerengti su pastaruoju jokių derybų.

- Vengti situacijos, kuomet V.Nekliajevas taptų „vieninteliu“ („vieningu“).

Savo aplinkoje V.Nekliajevas ne kartą yra pareiškęs, kad jam esą būtina „gražiai palikti priešrinkimines lenktynes“ tam, kad „liktų politikas“. Jis buvo rimtai nusiteikęs dalyvauti 2012-jų metų Parlamento rinkimuose. Jis, kaip ir A.Milinkevičius, jau regėjo save „stambios politinės partijos lyderio“ vaidmeny.

Pinigų šiems dalykams Vakarai negailėjo. Daug apie ką byloja, pavyzdžiui, opozicinės interneto svetainės „Chartija 97“ finansavimo schema. Ši svetainė yra pagarsėjusi tuo, kad per ją buvo vykdoma kandidato Sanikovo agitacinė palaikymo kampanija. Niekas nė nemėgino slėpti šios svetainės priklausomumo. Jos veiklos finansine globa rūpinosi gerai žinomas veikėjas O.Bebeninas. Štai jo vos kelių mėnesių veiklos kronika:

- „JAV Helsinkio grupės“ bendradarbė Ketrin Fitcpatrik perduoda jam grantą 211 tūkstančių dolerių sumai.

- Tarptautinis fondas „Frontlain“ „svetainės sklandžios veiklos užtikrinimui“ skiria Bebeninui 6 tūkstančius eurų.

- Liberalų ir demokratų aljansas „Už Europą“ Chartijos-97 veiklos palaikymui perveda 26,5 tūkstančio eurų.

- Norvegijos „Helsinkio komitetas“ skiria 98 tūkstančius dolerių.

Tai tik menkas lašelis tų lėšų (kalbama apie vos kelis mėnesius), kurios su užsienio spec.tarnybų žinia buvo įvairių fondų bei organizacijų skiriamos Sanikovui alternatyvių kandidatų informacinio palaikymo kampanijai.

Ir tai - jokia labdara, tai politiniai įnašai „iki pareikalavimo“.

Kova dėl vienintelio televizijos vaizdelio

Nuvalkioto televizijos vaizdelio, vaidinančio esminį vaidmenį „spalvotųjų revoliucijų“ scenarijuje, kūrimui, yra naudojama štai tokia technologija.

Emociškai įkaitinta bei apmokytų žmonių vadovaujama jaunimo minia šturmuoja svarbią valstybinę įstaigą, įsiveržia vidun, viską niokoja bei iškabina pergalės vėliavas. Visa tai tiesiogiai transliuoja televizija, ir korespondentai praneša, esą „demokratija nugalėjo“, ir valdžią perėmė nauja politinė klasė.

Šią žinią kaipmat perima visos žiniasklaidos priemonės ir per vieną – dvi valandas atitinkamos diplomatinės tarnybos jau žvelgia į įvykius kaip į faktą.

Toliau jau kalbama apie oficialųjį naujųjų nugalėtojų pripažinimą. Yra laikoma, jog atgręžti šį vyksmą jau neįmanoma. Taip buvo Serbijoje bei kitose šalyse, kur galiausiai nugalėjo „spalvotųjų revoliucijų“ technologai.

Įvykiai Nepriklausomybės aikštėje parodė, jog keli šimtai televizijos žurnalistų atvyko į Minską iš užsienio vien dėl šio vaizdelio. Rinkimų apylinkėse jie nesirodė, bet, tarsi pagal komandą, lydėjo kandidatus (Nekliajevą, Statkevičių, Sanikovą) ir, stovėdami Vyriausybės rūmų prieigose, laukė filmavimo pradžios...

Stebėtina, bet jų gretose buvo nedaug eilinių reporterių. Tarp turėjusių „paleisti vaizdelį“ buvo, pavyzdžiui, Rusijos pirmojo kanalo žinių tarnybos vadovas Antonas Vernickis. „Krizinio reportažo“ žvaigždės atvyko iš Varšuvos, Berlyno, kitų Europos šalių sostinių. Dauguma iš jų buvo pažįstami pagal bendras akcijas Ukrainoje, Kirgizijoje, Moldavijoje.

Toks ypatingas bei specifinis žiniasklaidos dėmesys Baltarusijos Respublikos Prezidento rinkimams byloja apie tai, jog pats rinkimų vyksmas mažai kam rūpėjo. Angažuota (šališka) žiniasklaida, lyg susitarusi, atvyko skleisti žinių apie eilinę „spalvotąją revoliuciją“, nors jokių jos prielaidų Baltarusijoje kaip ir nematyti, ir Vakarų politikai viešai pripažindavo tai.

Ką pastebėjo Lenkijos ir Vokietijos spec.tarnybų analitikai?

Faktai bei dokumentai, kuriuos patvirtino gruodžio 19-sios įvykių raidos logika, byloja štai apie ką.

Kažkur 2009 metų pradžioje Vakarų spec.tarnybų (visų pirma – Lenkijos bei Vokietijos) analitikai, įdėmiai stebintys Baltarusijos įvykius, jau buvo vieningos nuomonės bei informavo savo vyriausybes, esą būtina skubiai koreguoti (iš dalies peržiūrėti) veiksmus Minsko atžvilgiu. Be kita ko, buvo pripažinta, jog nuolatinė Baltarusijos „tradicinių“ partijų bei judėjimų vadovų priešprieša, jų veidmainiškumas bei nesąžiningumas visiškai diskreditavo juos visuomenės akyse.

Sistema, kurią sukūrė buvęs Vokietijos užsienio žvalgybos (BND) vadovas Vikas, t.y. tas legenduotas tinklas (neva tai savaiminių bei vidinių vyksmų imitavimas, valdomas „iš anapus“ – S.S.), kuris oficialiuose dokumentuose buvo vadinamas „Vieningąja opozicija“, žlugo dėl jos vadovų įvairiakrypčių interesų (siekių, tikslų, ketinimų). Tai buvo susiję visų pirma su tuo, kad „vieningas demokratinių jėgų kandidatas“ Milinkevičius buvo demaskuotas kaip atviras Lenkijos užsienio politikos siekių rėmėjas. Taip pat jis savavališkai eikvojo jam skirtas lėšas, dalyvavo machinacijose, kurias vykdė jo žmona I.Kulej. Gerokai diskreditavo save ir ilgalaikis kandidatas į lyderius Lebedka, tapęs daugelio skandalų, tarp jų ir finansinio pobūdžio, dalyviu.

Lenkijos bei Vokietijos spec.tarnybų analitikai pastebėjo ir štai tokį faktą. Baltarusijos Liaudies Fronto (BLF) intrigos bei vieši skandalai galutinai sužlugdė šios opozicinės partijos autoritetą. Faktiškai suskilo ir stambiausioji opozicinė partija BSDPG (Baltarusijos socialdemokratų partija Gromada). Buvo pažymėta, jog per parlamento rinkimus, nežiūrint visų Vakarų politinių bei finansinių centrų pastangų, opozicija nesugebėjo deleguoti į valdžios organus nei vieno deputato.

Savo pavieniuose pranešimuose analitikai pažymėdavo, jog esmė – ne „valdančiųjų spaudimas“, ir ne rinkimų rezultatų klastojimas. Kalbama apie opozicijos organizacinį silpnumą, lėšų, skiriamų jos darbui, grobstymą, visišką opozicijos politikų bei aktyvistų atotrūkį nuo elektorato.

Analitikai siūlė savo vyriausybėms neapsiriboti „kosmetika“, o iš esmės keisti visą schemą. Turėta omeny, kad būtina imtis esminių priemonių, visų pirma – sukurti iš esmės naują opozicinę terpę.

Spec.tarnybų bei joms pavaldžių fondų, veikiančių po kultūrologinių organizacijų priedanga, sumanymu buvo suplanuotos štai šios priemonės.

1) Išryškinti (surasti) Baltarusijoje žmones, išmanančius dabartines politines technologijas bei turinčius praktinės patirties plačiose rinkimų kampanijose.

2) Pradėti su šiais žmonėmis derybas, kurių metų įtraukti juos į bendradarbiavimą.

3) Pasiūlyti šiems asmenims sudaryti nuoseklių (poetapių) veiksmų planą.

4) Sudaryti bendrą šios programos finansavimo sąmatą.

Toliau, pagal atitinkamas metodikas, buvo rekomenduojama pradėti aktyvistų, dalyvausiančių naujame projekte, mokymus.

Projekto „Sakyk tiesą“ vadovus buvo numatoma patikrinti, panaudojant visas turimas operatyvines galimybes, taip pat ir „melo detektorių“. Gavus teigiamą rezultatą, projekto vadovai turėjo būti ne tik supažindinti su savo tiesioginiais kuratoriais, t.y. su žvalgybos karininkais, dirbančiais po humanitarinių fondų priedanga, bet ir pristatyti didžiausių ES valstybių bei JAV vadovams.

Pasibaigus parengiamiesiems darbams, projekto vadovams buvo atskleidžiami tikrieji sumanymai. O jų esmė štai kokia.

Kadangi „švelnaus demokratizavimo“ ir kitų panašių pastangų mėginimai dėl opozicijos silpnumo bei susiskaldymo faktiškai žlugo, tai esą būtina pradėti kurti naujas masines (gausias) struktūras, galėsiančias panaudoti artėjančius prezidento rinkimus kaip lemiamą ataką prieš valdžią.

Buvo nedviprasmiškai nurodoma, kad, kas neįvyktų, sustoti nevalia. Jei baltarusių rinkėjai visgi pasirinks dabartinį Prezidentą, būtina sukurti tokią padėtį, kuri leistų išvesti į gatves specialiai parengtus bei finansuojamus smogikus. Jų užduotis – užvaldyti vieną iš vyriausybinių pastatų, priversti teisėsaugą panaudoti jėgą, išprovokuoti atitinkamus valdžios veiksmus ir faktiškai sužlugdyti rinkimus.

Projekto „Sakyk tiesą“ vadovus užtikrino, kad tokiu atveju daugelio ES šalių vyriausybės solidarizuosis, pasmerks valdžios veiksmus, materialiai ir moraliai palaikys tuos, kas nukentės dėl smurto ‚aikštėje“ bei pamėgins diskredituoti Baltarusiją tarptautinėje arenoje.

Po mandagių šypsenų bei lojalumo pažadų priedanga į Minską tiesiogine to žodžio prasme lagaminais buvo gabenama šimtai tūkstančių dolerių. Jie buvo skirti galingų PKSK agitacinių bei organizacinių struktūrų kūrimui. Šių struktūrų vadeivos buvo kviečiami į daugelio ES šalių sostines bei Vašingtoną. Ir tų šalių vadovai ne tik suteikdavo vilties Minsko „revoliucionieriams“, bet ir garantavo tiesioginę moralinę bei finansinę paramą.

Kai kurie ES šalių ambasadoriai tiesiog tapo instruktoriais bei globėjais tų, kas turėjo jėga bei gudrumu pakeisti Baltarusijos valdžią.

Ši daugiaplanė veikla tęsėsi keletą mėnesių.

„Gruodžio revoliucija“

Tuo metu, kai ponai Sikroskis (Lenkija) bei Vestervelis (Vokietija), lankydamiesi Minske, oficialiai žadėjo Baltarusijos Vyriausybei pagalbą plėtojant demokratiją, daugelio ambasadų oficialūs asmenys vaidino kurstytojų vaidmenį. Reikia manyti, kad šie veidmainiški veiksmai suteikė pasitikėjimo tiems „politiniams technologams“, kurie įtikėjo, esą prieš „spalvotosios revoliucijos“ svertus, dosniai pateptus valiuta, priešnuodžio nėra ir negali būti!

Į Baltarusijos liaudį, į visiškos žmonių daugumos valią niekas nekreipė ypatingo dėmesio. Eilinės „revoliucijos“ organizatoriai bei ideologai pasitikėjo pinigais, kurie ir turėjo tapti viską griaunančia jėga.

Vakaruose negalėjo nematyti, jog tarp kandidatų į Prezidentus nėra nei vienos kiek reikšmingesnės figūros, turinčios bent kiek aiškią politinę programą bei elektoratu grįstą autoritetą.

Tie, kas šią avantiūrą apmokėdavo Europos mokesčių mokėtojų pinigais, puikiai nutuokė apie tai, jog pavykus „revoliucijai“ žemyno centre, neišvengiamai kils krizė, kad Baltarusijoje bus pralieta kraujo.

Bet ir į tai niekas nekreipė dėmesio. Svarbu tik nušalinti Lukašenką, paskirti į šalies vadovo postą anokią paklusnią marionetę ir... ramiai stebėti liaudies, dirbtinai įstumtos į suirutę, kančias.

Tai – esmė to sąmokslo, kurį šalyje rezgė eilinės bei žlugusios „spalvotosios revoliucijos“ organizatoriai bei įkvėpėjai.

Nežiūrint to, kad radikalią opoziciją palaiko tik itin ribotas žmonių ratas, šios opozicijos užsienio rėmėjai kryptingai orientavo nesankcionuotos akcijos rengėjus į tai, kad būtų surinkta 100 tūkstančių žmonių.

Būta dviejų galimų įvykių raidos variantų. Pirmasis numatė, kad „aikštėje“ susirinks 100-150 tūkstančių žmonių, kuomet valdžios užgrobimas jėga taptų labiau tikėtinu.

Antrasis variantas numatė, kad „aikštėje“ susirinks ne daugiau kaip 10 tūkstančių žmonių. Tai, anot PKSR lyderių, leistų bent kiek parodyti save bei „atsiskaityti“ už savo veiklą užsienio rėmėjams.

N.Statkevičius nepriklausomoje žiniasklaidoje kalbėjo apie „tris įvykių raidos variantus“: „Jei 100 tūkstančių ir daugiau žmonių susirinks aikštėje – tai bus laisva ir laiminga šalis, jei susirinks žymiai mažiau, bet jie ryžtingai kausis – tai Baltarusijoje taipogi bus gerų pokyčių, nors ir ne tuoj pat, na, o jei „aikštė“ sulauks nuostatos – atėjom, pastovėjom, pasiklausėm muzikos ir išsiskirstėm – šalį galutinai užvaldys baimė ir neviltis“.

Minsko Spalio aikštėje („Oktiabrskaja ploščiad“) Andrejus Sanikovas, įgyvendindamas užsienio ekspertų parengtą scenarijų, sensacingai paskelbė: „Lukašenkos režimas žlugo, sudaryta liaudies gelbėjimo vyriausybė, į kurią įeina kandidatai į Prezidentus“.

Toliau Sanikovas paragino susirinkusius eiti prie Vyriausybės Rūmų, kur, pasak jo, įvyks derybos su kapituliavusia valdžia.

Apmokami provokatoriai riaumojimu bei ovacijomis pasitiko šį raginimą. Patiklūs žmonės pajudėjo paskui juos į Spalio aikštę link Vyriausybės Rūmų. Aišku, buvo pagarsintas šiurkštus melas, tačiau iš esmės buvo paskelbta apie valstybės perversmą ir daugybė žmonių buvo įtraukta į visiškai neteisėtą bei pavojingą akciją.

Toliau viskas žinoma. Valdžia nesitaikstė su šia netvarka ir atkūrė tvarką.

Į riaušių vietą atvyko ypatingosios paskirties milicijos būrys (YPMB) ir vos per kelias minutes aikštė buvo „išvalyta“. Didelė „žiežirba“ ir... „gruodžio revoliucija“ gėdingai žlugo.

Gruodžio 20-ją Prezidentas A.Lukašenka savo spaudos konferencijoje nurodė spec.tarnyboms informuoti visuomenę apie įvykius, paskelbiant išslaptintus dokumentus, iš kurių matyti įvykių ištakos, įvardijant organizatorių, įkvėpėjų bei dalyvių vardus, paviešinant destrukcinių organizacijų finansavimo schemas. Buvo nurodyta paaiškinti visuomenei, kaip po ‚demokratijos“ nešėjų priedanga veikia žmonės, kuriems nieko nereiškia 21-jo amžiaus Europos šalyje suplanuoti bei pamėginti surengti dirbtinę bei pražūtingą „revoliuciją“, turint tikslą įžūliai įpiršti liaudžiai kitokią politinę santvarką.

Ko gero, kai kuriuos skaitytojus šokiruos finansinių įplaukų, kurias siunčia Vakarai mūsų „revoliucionierių“ šėrimui, apimtys. Kai kas pasišlykštės kai kurių diplomatų bei užsienio spec.tarnybų atstovų, šiurkščiai besikišančių į mūsų šalies vidus reikalus, elgesiu... Kai kas, vos tik susipažinęs su išslaptintais dokumentais, su pagrindinių veikėjų telefoniniais pokalbiais, suirs: na, kas čia per visuotinė kontrolė?

Neskubėkite su išvadomis! Visų pirma – visos teisinės valstybės pasilieka teisę kontroliuoti destrukcinių (ardomųjų) politinių grupuočių veiklą, kad pasipriešintų terorizmui bei masinėms riaušėms. Antra vertus, po to, kai pagal riaušių kėlimo faktą iškeliama baudžiamoji byla, „veikiančių bei įtrauktų“ asmenų telefono pokalbiai turi būti patikrinti. Tai numato įstatymas. Ir trečia. Jei tik prasidėjęs „spalvotosios revoliucijos“ vyksmas imtų suktis, būtų itin sunku jį sustabdyti. Ir todėl atitinkamos valstybės tarnybos ne tik budriai stebėjo besiklosčiusią padėtį, bet ir sugebėjo vos per kelias minutes atkurti tvarką bei teisingumą. Tiems, kas kurstė suirutę, yra pateikti kaltinimai įstatymų numatyta tvarka.

Veiklos planavimas

„Galimos būsimosios kontrpropagandinės kampanijos dominantės. Fono kampanija (gandų planavimas)“

„...Vienu iš nacionalinio pasitikėjimo kandidato palaikymo elementu turi tapti kryptingas impulsų, skirtų gandų sklaidai, generavimas.

Gandai – tai informacija, perduodama iš lūpų į lūpas bei turinti virusinį sklaidos pobūdį (tai reiškia, kad čia minėtų specialių impulsų dėka informacinės „dozės“ tampa patrauklios tolesniam perdavimui ir dauginasi geometrine progresija, t.y. griutiniu būdu – S.S.). Šios kampanijos idealiu informacijos laidininku tampa internetas, ypač socialiniai tinklai, blogai, „Tvigeris“ (socialinis internetinis tinklas).

Gerai organizuota gandų planavimo kampanija priverčia valdžią nuolat teisintis, formuojasi vadinamoji valdžios kaltumo prezumpcija, stiprėja nepasitikėjimas valdžia.

Vienu iš pagrindinių gandų, kuris turės sklisti per visą kampanijos laikotarpį, turi tapti gandas dėl galimo Lukašenkos atsistatydinimo. Šio gando paskirtis – pripratinti visuomenės bei elito nuomonę prie pačios tokio pasitraukimo galimybės.

Siūlomi gandų ciklai

Lukašenkos persona ir jo šeima. Gandai apie juos silpnina jo asmeninę poziciją, griauna stipraus, drąsaus bei ryžtingo žmogaus įvaizdį.

Pateikiame „fono kampanijos“ pagrindines kelrodes bei tikslus:

- Prasta Lukašenkos bei jo šeimos narių sveikata.

- Lukašenka gydosi užsienyje ir tam eikvoja didžiulius pinigus.

- Asmeninis Lukašenkos kapitalas užsienio bankuose. Šią aplinkybę reikia nuolat akcentuoti ir kaskart didinti sumas.

- Ekonomika. Gandai dėl ekonominių problemų turi tapti priešprieša žinioms apie tai, jog krizė šalies beveik nepalietė.

Taip pat yra veiksmingi štai šie gandai:

- Kasdien yra vis daugiau žmonių, atleistų iš darbo. Numatoma ir daugiau atleidimų.

- Šalį pigiai išparduoda, įmonių privatizavimas vyksta slapta ir visu pajėgumu. Valdininkai už kyšius parduoda valstybinę nuosavybę arabams bei kinams.

- Vyriausybė neįvykdė TVF reikalavimų ir dabar reikalaujama pirmalaikio kreditų grąžinimo.

Turi būti abejojama stambiausių valstybinių objektų saugumu:

- Statant AE bus naudojamas Kinijoje pagamintas reaktorius, galintis sprogti.

- AE atominis reaktorius, - iš tikrųjų tai būsimosios raketos, platforma branduoliniam šantažui...“

Ištraukos iš „PKST strateginio plano“

Tam, kad šalyje būtų sukelta politinė krizė, būtina:

„Pirmasis etapas. Turi būti sudarytos sąlygos balsavimo rezultatų delegitimizavimui (t.y. tam, kad rinkimų rezultatai imtų kelti abejonių ir atrodytų esą suklastoti bei niekiniai – S.S.), panaudojant „nepriklausomą“ stebėjimą, taip pat ir paperkant rinkimų komisijų narius.

Projekto „Sakyk tiesą“ vadovybė pradėjo nagrinėti teritorinių rinkimų komisijų vadovybę ir narius bei potencialius kandidatus į vietos apylinkių komisijas. Ypač akcentuojama padėtis tose apylinkėse, kur V.Nekliajevas buvo bent kiek populiaresnis tarp rinkėjų.

Numatoma pradėti individualų darbą su komisijų nariais bei vadovais rinkiminėse apylinkėse, kad, veikiant materialiosiomis priemonėmis, galima būtų juos paskatinti viešiems pareiškimams dėl CRK paskelbtų balsavimo rezultatų falsifikavimo, kad jie imtų skelbti „tikruosius“ skaičius balsų, skirtų Nekliajevui vienoje ar kitoje apylinkėje.

Informacija: skatinant pareigūnus bendradarbiauti su „kampanija“, jiems buvo žadama iki 100 tūkstančių JAV dolerių dydžio kompensacija.

PKST tikėjosi, jog jei tik respublikoje su tokiais pareiškimais prabils nuo 3 iki 5 („o gal pavyks ir daugiau“) rinkiminių komisijų vadovų, valdžios oponentai įgys galimybių „argumentuotai“ ginčyti oficialius rinkimų rezultatus, kreiptis į užsienio struktūras bei pradėti „pagrįstą“ pilietinio nepaklusnumo kampaniją.

Antrasis etapas. Masinių protesto akcijų rengimas. Rinkimų vyksmo pakopas turėjo lydėti valdžios oponentų veiksmai, planuojant socialinės padėties šalyje kaitinimą, bei didinant (artėjant rinkimų datai) protesto akcijų (potencialių) dalyvių skaičių.

Finansavimas

Iš operatyvinės medžiagos

„A.Michalevičius pažymėjo, jog jis mokėsi Anglijoje, išvykdavo į Lenkiją bei Vokietiją. Kartą, lankantis Vokietijoje, jam paskambino moteris, pasivadinusi vokiečių žurnaliste A.M. ir pasiūlė susitikti. Susitikimo metu „žurnalistė“ ėmė klausinėti dalykų, nesusijusių su iš anksto sutarta pokalbio tema. Pavyzdžiui, ją domino Baltarusijos Respublikos politiniai bei ekonominiai vyksmai. Po to A.Michalevičius dar du kartu susitiko su ja. Anot A.Michalevičiaus, tai buvo ne žurnalistė, o Vokietijos spec.tarnybų atstovė.

A.Michalevičius papasakojo, jog BLF partijos finansavimą vykdo daugiausiai JAV, Vokietija ir Lenkija. Pasak A.Michalevičiaus, pagrindinė grantų dalis būdavo išgrobstoma BLF vadovybės, ir eilinių partijos narių šie pinigai nepasiekdavo.

Iš analitinio rašto

Opozicijos kandidatų finansinė padėtis.

Pažymima, jog dėl donorų atsisakymo suteikti finansinę pagalbą A.Milinkevičiui (2006 metų kandidatas į Prezidentus, judėjimo „Už laisvę“ lyderis) ir dėl lėšų parašų rinkimui stygiaus jis yra depresijoje. Į telefono skambučius į mobilųjį telefoną jis neatsiliepia.

J.Romančiukas gavo apie 150-200 tūkstančių JAV dolerių lokaliųjų akcijų rengimui. Po to jis išvyko į Vokietiją bei JAV, kad gautų papildomą finansavimą.

A.Kozulinas nesiruošia balotiruotis į Prezidentus, tuo tarpu, už materialųjį atlygį sutinka teikti pagalbą kampanijai „Sakyk tiesą“, iškeliant V.Nekliajevą. A.Kozulinui dalyvavimas rinkimuose tėra galimybė užsidirbti piniginių lėšų.

Iš suvestinės

Išankstinių derybų su V.Nekliajevu metu A.Sanikovas pareiškė, esą „bendradarbiavimas su projekto „Sakyk tiesą“ lyderiu jam yra smūgis jo reputacijai, kurį jis vertina ne mažiau kaip 500 tūkstančių JAV dolerių“.

„A.Feduga (PKST ideologas) ir A.Vardomackis (tyrimų laboratorijos „Novak“ direktorius) aptarė PKST finansavimo rinkiminės kampanijos laikotarpiu klausimus. Parašų rinkimui iš donorų planuojama gauti apie 400 tūkstančių JAV dolerių, agitacinei kampanijai – apie 600 tūkstančių JAV dolerių. Skirstant lėšas parašų rinkimui, J.Sluckaja (buvusi Baltarusijoje leidžiamo laikraščio „Komsomolskaja pravda“ vyriausioji redaktorė) pareiškė, kad jai už žurnalistinę globą priklauso 100 tūkstančių. S.Vozniakas (Nekliajevo patikėtinis) paprašė 250 tūkstančių dolerių spaudinių gaminimui. Struktūros vadovybė nutarė šio klausimo sprendimą perkelti į kitą vadovybės posėdį. Pažymima, jog rugsėjį A.Dmitrijevui (Nekliajevo štabo vadovui) bus skirta 150 tūkstančių JAV dolerių (A.Feduga skirs 70 tūkstančių, A.Vardomackis – 80 tūkstančių).

Rengiant PKST analitinius dokumentus dėl respublikos socialinės-politinės bei ekonominės situacijos, A.Feduga pasiūlė skirti iš savo nebiudžetinio fondo 50-100 tūkstančių JAV dolerių, kad būtų apmokėtas išorinių PKST konsultantų (V.Silickio ir kitų) darbas. Kitame Direktorato (PKST vadovybės) posėdyje jis pateiks konsultantų sąrašą bei jų atlyginimus.

A.Feduga pranešė, kad į jį su iniciatyva kreipėsi LDP pirmininkas S.Gaidukevičius (Liberalų – demokratų partijos lyderis), kuris pasiūlė už milijoną JAV dolerių savo pagalbą kampanijai „Sakyk tiesą“, keliant per artėjančius rinkimus jos kandidatą, pastarojo naudai atsiimant savo kandidatūrą. Direktorato nariai pamanė, jog tai – teisėsaugos struktūrų provokacija. A.Feduga pažymėjo, jog S.Gaidukevičius galimai yra dialogo su valdžia laidininkas.

S.Vozniakas pranešė, kad į „Sakyk tiesą“ jį pakvietė pats A.Feduga.

Pasak S.Vozniako, PKST „rėmėjai“ yra Lenkijos Respublikos „valstybinės struktūros“ (Lenkijos URM) atstovai.

Užsieniečiai kontaktuodavo vien tik su jų išrinktais „kampanijos“ vadovais. Iš pradžių su A.Feduga, vėliau (maždaug nuo 2010 metų gegužės) su A.Dmitrijevu ir V.Nekliajevu.

S.Vozniako uždavinys buvo finansinių lėšų, perduotų jam užsienyje A.Fedugos ir A.Dmitrijevo, gabenimas į Baltarusiją. Gavęs pinigų iš įvardintų asmenų (jis asmeniškai su rėmėjais nekontaktuodavo), jis turėjo juos pristatyti į BR.

Iš Valstybės Saugumo organų operatyvinės suvestinės

Liepos 19-ąją, po to, kai A.Dmitrijevas pareiškė NED vadovui R.Potockiui sutiksiąs dalyvauti jaunimo grupėje organizuojant „aikštę“, su juo susisiekė „Jaunimo fronto“ (JF) lyderis D.Daškevičius, siūlydamas aptarti formuojamos struktūros veiksmų planą. D.Daškevičius pasiūlė pavadinti jaunimo grupę „Baltarusija už laisvę“ arba „Laisvoji aikštė“. Pažymėjo, kad į jos sudėtį įeis „Jaunimo fronto“, „Dešiniojo aljanso“, BLF ir judėjimo „Už laisvę“ arba „Laisvoji aikštė“ atstovai. Koordinatoriai – D.Daškevičius ir judėjimo „Už laisvę“ atstovas.

Rugpjūčio pradžioje Europos Sąjungoje D.Daškevičius surengs jaunimo grupės atstovų pažintinį susitikimą, per kurį bus suformuoti siūlymai, kaip organizuoti „aikštę“ bei struktūros biudžetas (numatoma iki 2 milijonų JAV dolerių – dalis bus skirta JF).

Pinigų gavimas planuojamas rugsėjį. Nuo rugsėjo iki spalio Minsko sporto parduotuvėse bei turgavietėse struktūros aktyvistai supirkinės palapines (apie 500 vienetų) ir kitą inventorių. Visa tai bus saugoma konspiraciniuose butuose. D.Daškevičius planuoja sukviesti į „aikštę“ apie 3 tūkstančius žmonių. Teisėsaugos struktūroms blokuojant Spalio aikštę, svarstoma kita vieta, kurioje galima bus dislokuoti palapinių miestelį“.

A.Beleckio (Tarptautinės žmogaus teisių federacijos viceprezidento – Minskas) ir Fondo „Laisvė ir demokratija“ koordinatoriaus (Varšuva) elektroninio susirašinėjimo (per „Skaip“ sistemą) fragmentas:

- Laba diena, tai Marekas. Turiu nedidelį prašymą. Prašyčiau atsiųsti duomenis. Ar galima būtų anglų kalba?

- Laba diena, klausau.

- Prašymas toks. Jei kas nors iš Lenkijos jūsų klaus, gal galite patvirtinti, kad mūsų fondas dalyvavo kuriant jūsų didžiąją bazę apie represijas represuotų asmenų projekto rėmuose? Vargu, ar kas klaus, bet jeigu... Esmė tai, jog mūsų URM nori žinoti, kokį informacinį efektą sukėlė mūsų projektas. Mes turime jiems kažką atsakyti. Na, ir atsakėme, kad padėjome nemokamai. Pats supranti, kokio būta reikalo.

- Ok, gerai, jei paklaus – patvirtinsime.

- Dėkui. O kas dėl šių metų, tai išmokos represuotiems – 200 tūkstančių zlotų. Ir dar honoraras mūsų koordinatoriams. 300 tūkstančių zlotų. Tai jau apie 7 tūkstančius dolerių bus.

- Jau patvirtino?

- Taip.

- Super!

- Dabar laukiame pinigų į sąskaitą. Ir gal mes su jumis paskui preliminariai suderinsime Varšuvoje, kas gaus?

- Aš manau, kad bus galima susitarti.

- URM nurėžė pusę. Mes prašėme 500 tūkstančių zlotų.

- Tada šiandien ir pradėsime. Na ir tai gerai, nes mes turime apie 40 tūkstančių iš NEDo, bet pusę jų mes jau išleidome...

- Ten vyksta pinigų vagystės. Davė kažkam Baltarusijoje dviem projektams... Veterinarijos srity. 10 procentų visų URM pinigų, skirtų pagalbai užsieniui, gavo viena Šiaurės Lenkijos agroįmonė! Du su puse milijono zlotų jiems davė! Visiška korupcija.

- Nuo mūsų tai toli... jums geriau matyti...

- O vakar Sikorskis jūsų opozicionieriams gyrėsi, kad jis labai padeda represuotiems asmenims ir pateikė kaip pavyzdį mūsų projektą. Melas visiškas.

- Cha, cha, cha! Bijau, kad jie, politikai, visi tokie.

Iš operatyvinės suvestinės

„Daugeliu atveju S.Vozniakas kviesdavo PKST regioninius koordinatorius į Vilnių, kur sutartoje vietoje (viešbutyje arba kavinėje) kiekvienam duodavo sutartą grynų pinigų sumą.

Kitais atvejais S.Vozniakas naudodavosi kita schema.

Gavęs iš A.Dmitrijevo pinigų, jis išskirstydavo gautą pinigų kiekį Vilniaus geležinkelio stoties saugojimo kameras (arba į bankų saugyklas). Toliau, susisiekęs per „Skaip“ sistemą su regioniniais koordinatoriais, jis kiekvienam pranešdavo saugyklų kodą, numerį, taip pat datą bei laiką, kada šis funkcionierius (arba jo paskirtas asmuo) turi atvykti į Lietuvą ir pasiimti pinigus.

Taigi, S.Vozniakas asmeniškai laikydavosi distancijos nuo tiesioginio dalyvavimo skirstant pinigus, o konkrečių datų skyrimas užtikrino tai, kad kurjeriai, išimantys pinigus iš Lietuvos saugojimo kamerų, negalėtų matyti vienas kito.

Pinigus į Baltarusijos Respubliką gabeno (gryna valiuta) specialiai tam skirti (parinkti) kurjeriai.

S.Vozniakas pažymėjo, kad 2010-jų vasarą Vilniuje jis gavo iš A.Dmitrijevo krepšį su didžiule grynų pinigų suma (jo vertinimu – daugiau nei 700 tūkstančių JAV dolerių).

Tyrimo paslaptis

Nėra jokių abejonių, kad su gruodžio 19-sios įvykiais yra susijusios visų pirma Lenkijos bei Vokietijos spec.tarnybos, kurios suplanavo bei organizavo PKST, jų sumanymu turėjusią tapti „nauja opozicine jėga“, gebančia pakeisti šalies valdžią. Šiam tikslui pasiekti buvo parinkti organizatoriai bei technologai, sueikvota daugybė finansinių lėšų, kurios po įvairių fondų priedanga kontrabandiniu būdu buvo gabenamos į Baltarusiją.

Jėgos, gebančios pakeisti teisėtą Baltarusijos valdžią, organizacinio formavimo poligonu tapo Lenkija. Ten buvo įkurtos specialiosios parengiamosios stovyklos „aktyvistams“, ten buvo ruošiama būsimoji valdanti klasė, ten buvo derinami pagrindiniai užsienio politikos sprendimai, įtraukiant ir diplomatines tarnybas. Visa tai yra apmaudu. Bent jau todėl, kad broliškos Lenkijos liaudis turi itin tamprių sąsajų su Baltarusijos liaudimi. Apmaudu, kad to nenori suprasti kai kurie politikai.

Kaip jau yra žinoma, dabar pagrindiniai kurstytojai bei vedliai yra areštuoti, jiems yra pateikti kaltinimai. Vyksta tyrimas, viską sudėliosiantis į vietas. Šie žmonės buvo sulaikyti ne dėl jų politinių pažiūrų. Juos areštavo už konkrečias veikas, be kita ko, pasireiškusias ketinimais užgrobti Vyriausybės Rūmus ir sukelti šalyje suirutę. Už neteisėtos „vyriausybės“ formavimą.

Toliau pateikiame vieno baudžiamosios bylos figūranto apklausos fragmentą, iš kurio aiškėja daugelis įvykių. Visų pirma, aiškėja aktyvus Varšuvos, ir Berlyno atstovų dalyvavimas Minsko įvykiuose.

Iš apklausos protokolo

Pareigūnas (M) vykdo aukšto PKST funkcionieriaus (M1) apklausą.

M1. Dėl pinigų šaltinio aš jau vakar jums sakiau, ir mano nuomonė liks nepakitusi – man tas pats, kas ką pasakys. Tai vokiečių pinigai, tai vokiečių politika. Ir toliau, tai yra viso labo panaudojimas tų šalių, kurios, sakykime, yra tiesiogiai susijusios su Vokietija.

M.Tai Lenkija ir Baltijos valstybės?

M1. Tai daugiausiai Baltija, tai Lenkija, tai truputį Švedija. Tai ne finansine, tai organizacine prasme. Ir čia nebus kitokio mano atsakymo, taip jau esu kalbėjęs.

M. Aišku.

M1.Aš esu visiškai tikras tuo, ką vakar kalbėjome dėl Milinkevičiaus. Aš kaip tik laikau, kad tiesiog Vokietija padarė taip, kad Milinkevičiaus neliktų tarp finansuojamų asmenų. Tai galimai buvo kažkoks susitarimas, o ne pinigų konfiskavimas iš Milinkevičiaus.

M. Sakyk, štai kažkur prieš mėnesį tu važiavai Lenkijon, kai iškilo pirmosios problemos dėl pinigų „perpumpavimo“. Su kuo tu ten bendravai?

M1. Turite omeny, kai aš buvau su Nekliajevu?

M. Taip, regis, tu buvai su Nekliajevu.

M1. Tai buvo oficialus vizitas.

M. Su kuo kalbėjotės dėl finansavimo?

M1. Aš ten su visais kalbėjausi dėl finansavimo. Mes kalbėjomės su Litvinu (Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas) ir su žmonėmis, kurie pasivadino kanceliarijos atstovais. T.y. mes su jais kalbėjomės kaip prašytojai: „Taip, mums reikia papildomų lėšų, ar galite kuo nors padėti? Dar mes ten turėjome itin svarbų susitikimą, beje, būtent Lenkijoje. Turėjome labai svarbų susitikimą su vokiečiais.

M. O su kokiais vokiečiais?

M1. Ten vyko ekspertų atranka.

M. Kas surengė susitikimą su lenkais?

M1. Vokiečiai ir organizavo mūsų susitikimą su lenkais. Bet jau vakar esu sakęs, kad kai mes buvome priimamajame, man padėjėja mestelėjo tokią frazę, kad...

M. Kieno priimamajame?

M1. Berods, Litvino, aš jau dabar... Mestelėjo tokią frazę, arba Sikorskio priimamasis, arba Litvino priimamasis. Nepamenu, kieno buvo ši padėjėja, mestelėjusi frazę – „Jūs turite būti dėkingi mūsų susitikimui Lenkijoje“.

M. Kaip tu manai, dėl ko buvo sumažintas finansavimas? Tapote kiek labiau savarankiški?

M1. Ne. Prezidento rinkimai turėjo būti tarpinė grandis. Tikslas – po truputį įžengti į Parlamentą. Taigi, santykių legalizavimas ir anoks darbas su Baltarusija. Ir Prezidento rinkimai turėjo būti tik etapas. Mes turėjome save parodyti, turėjome parodyti lyderystę, turėjome susiformuoti kaip nauja opozicija, su kuria bus Europoje kalbama.

M. Ar kas nors pagarsindavo šią strategiją?

M1. Ši strategija nebuvo pagarsinta. Paskutinį kartą Briuselyje Nekliajevui tiesiai išrėžė: „Esame suinteresuoti, kad rinkimai būtų pripažinti tiek, kiek Europa gali pripažinti, jog tai buvo dialogas ir t.t. Milinkevičius jau atidirbtas, ir niekas dialogo su juo nebetęs. Reikia naujojo lyderio, naujos struktūros, tai suteiks normalių galimybių formuoti tarptautinę politiką, bet šalia to vyks lygiagretus dialogas. Atitinkamai ir ateity. Jei ši struktūra pradės dialogą su valdžia, visi šiuo dialogu pasitikės. T.y. Europa galės jį palaikyti. Yra žmonių, dialogas su kuriais... nors juos ir laiko opozicija, bet jie nėra opozicija. Tereščenka, Gaidukevičius, dabar jau ir Michalevičius. Europa negalės priimti tokios opozicijos, jai tai yra nepriimtina dėl politinių priežasčių. Reikalinga opozicija, kuri bus... na, ne radikali, bet opozicija. Tada ir prasidės dialogas, tapsiantis naudingu visiems.

Pokalbio tęsinys

M. Fedula išvažiuodavo su kokiais nors dokumentais?

M1. Taip. Mes dirbome toliau, jis išvykdavo, sugrįždavo. Bet apskritai strategiją parašėme mes. T.y. nebuvo tokių, kas mums būtų kalbėjęs, kaip reikia daryti. Žinote, štai aš galvoju, vienas iš variantų, pavyzdžiui, kodėl iš karto nepasakė, kad Vokietija. Gali būti vienas iš variantų todėl, kad Vokietija niekad nedirbo su stambiais projektais. Gali būti, kad tai anoks mėginimas, sakykime, nusileisti ant tų, kas jau buvo tradiciniai rėmėjai, antai – Baltijos šalys. Ta pati Lenkija. Kitaip tariant, grįžti prie to, kas bus įprasta valdžiai. Iš kitos pusės, pavyzdžiui, žlugimo atveju, Vokietijos reputacija liks nesuteršta. Juk buvo galima tiesiog susitarti su Lenkija, kad Lenkija daugiau nefinansuotų.

M. Kas mėgino organizuoti Milinkevičiaus dialogą? Vokietija? Tai dėl to pateis klausimo, ar ji dalyvavo kažkokiuose projektuose ar ne.

M1. Tiesiog man atrodo, kad Lenkija šioje politikoje nėra savarankiška lošėja.

M. Bet ji labai norėjo būti savarankiška lošėja. Aš suprantu, apie ką tu kalbi. Bet jai galėjo suteikti kažkokių įgaliojimų, šansą.

M1. Sprendžiant pagal paskutinius mūsų susitikimus, per kuriuos jau buvo kalbama apie Vestervelę, man kaip tik atrodė, jog jei viskas tęsis, Vokietija vis daugiau išeis iš šešėlio.

M. O kieno iniciatyva įvyko susitikimas?

M1. Su Vestervele?

M. Taip.

M1. Su juo nebuvome susitikę, Nekliajevas su juo kalbėjo telefonu. Bet tai buvo vokiečių iniciatyva, kai mes buvome Briuselyje.

M. O apie ką jie kalbėjo?

M1. Ten buvo kažkokių bendrų dalykų. Jis patvirtino tai, kas buvo pasakyta per susitikimą Briuselyje. Apie tai, kad Baltarusija turi judėti Europos kryptimi. Ir apie tai, kad Rusija, aišku, taip lengvai Baltarusijos nepaleis...“

Pagal užsienio spaudą parengė Sergejus Sokolovas

http://www.komentaras.lt/?p=7912

http://www.rosbalt.ru/2010/11/24/793409.html

Премьер Литвы выслушал чаяния белорусской оппозиции


     
Экономический прагматизм не может заслонить моральные ценности- считают представители белорусской оппозиции, которые встретились с премьер-министром, спикером и министром иностранных дел. Цель визита оппозиции – повлиять на предстоящую повестку дня и донести до литовских властей единственно возможную формулу сотрудничества с официальным Минском: кредит и инвестиции - в обмен на свободные выборы при полном табу на политические репрессии. Как известно, 16 сентября белорусский президент лично посетит белорусско-литовский экономический форум в Вильнюсе. С Литвы, считают гости, по сути начинается визит Александра Лукашенко в Европу. Поэтому белорусские оппозиционеры призвали литовские власти не забывать в тесных объятьях Лукашенко о демократических идеалах.
Премьер-министр Андрюс Кубилюс заверил, что основой диалога с президентом Белоруссии станет разъяснение политики восточного партнерства, взятой Евросоюзом на вооружение.
Андрюс Кубилюс, премьер-министр Литвы
Мы думаем, что во взглядах белорусских властей нужны изменения на демократические ценности. Следующий год очень важен для Белоруссии- пройдут очередные президентские выборы. И одним из условий диалога с Европой станет соответствие закона о выборах в Беларуси европейским стандартам. Мы заинтересованы в том, чтобы Беларусь стала ближе к тем ценностям, которые исповедует Европа.
На взгляд оппозиции, залогом успешного диалога Литвы с официальным Минском является кризис, который заставит президента Беларуси принять установки ЕС. К тому же он сам не скрывает, что от расширения политических отношений он ищет прежде всего экономические дивиденды. И кто знает, что станет решающим фактором в этой ситуации.
Форум с участием Александра Лукашенко будет называться "Беларусь и государства Балтийского моря: новые возможности для расширения сотрудничества". И главным мотивом приглашения белорусского президента -экономическая целесообразность, прежде всего заинтересованность в более полной загрузке Клайпедского порта. Поэтому встречу с Лукашенко планирует и Даля Грибаускайте, которая, по мнению аналитиков, понимает, что соседей поменять нельзя. А вот белорусскую оппозицию при этом президент Литвы своим вниманием не удостоила.
Оппозиция посетовала, что в страны ЕС "считают на калькуляторе", стоит ли им налаживать отношения с режимом Лукашенко, подняв таким образом вопрос о моральности подобной политики. На что министр иностранных дел Вигаудас Ушацкас ответил: мы должны говорить и с теми, кто у власти, и с теми, кто в оппозиции. Ведь экономическое сотрудничество является надеждой на прорыв. Клайпеда может стать воротами в Европу и мир, не только для Литвы, но и для Беларуси. Кроме того, на его взгляд, визит Лукашенко может помочь подписанию ряда важнейших для документов, один из них - по вопросу упрощения визового режима.
Источник - www.1tv.lv
Интересная статья? Поделись ей с другими:

Добавить комментарий


Защитный код
Обновить

Последние новости Литва

Список видео

Последние комментарии

Сейчас на сайте:
  • 1 гость
  • 1 робот
  • [Bot]
Всего пользователей: 0